Vytautas Rumšas

V.Rumšas – užsispyręs žemaitis iš Plungės 

Vytautą Rumšą labiausiai domina mažai liesti lietuviškos dramaturgijos klodai ir galimybė pabūti su savimi. Kartą patyręs valdžios skonį, dabar labiausiai trokšta dvasios ramybės. „Esu žemaitis iš Plungės“, – prisistato aktorius Vytautas Rumšas vyresnysis, paveldėjęs žemaitišką užsispyrimą iš protėvių, atsilaikiusių prieš įvairiausio plauko užpuolikus.

„Neskurdau, niekada nevaikščiojau alkanas, amžinatilsį tėvas paskersdavo kiaulę, išrūkydavo mėsos, dešrų, paruošdavo dvi statines agurkų ir kopūstų, uogienės. Ko daugiau žmogui reikia – vitaminų ir bulvių. Užaugau sveikai valgydamas, o kuo maitinasi dabartinė karta? Per televiziją grūdamais visokiais – ir dvasiniais, ir valgomais – šlamštais. Mes esame užvaldyti piniguočių pasaulio, to, kuriam reikalingi vergai.“

Kapitalizmo kritikas Vytautas turi savo požiūrį į daugelį reiškinių – jis klausosi radijo žinių, žiūri BBC ir CNN. Jį domina pasaulis.

„Neteisinga tokia žmogaus ėjimo į priekį kryptis – esą daug vartoji, tai progresuoji. Nė velnio – žmogus turtingas tada, kai jis kiekvieną dieną tyliai, ramiai pabūna su savimi, pasikalba su savo širdimi. Tai – pagrindinė vertybė. Jei ją skiepytume, ko gero, išmoktume vieni kitiems padėti.“ Aktoriui kaip oro gurkšnis reikalingas pabuvimas su savimi. Tai – jo malda, gyvenimo esmė.

„Dar geriau, jei žmogus yra tikintis ir gali kalbėtis su Dievu“, – sako Vytautas ir prisipažįsta norintis būti tokiu, tačiau ir šioje srityje reikia dirbti, domėtis, kaip ir bet kur kitur. Aktoriui pakanka darbų – filmuojasi, dubliuoja filmus, vaidina spektakliuose. Yra paragavęs ir režisieriaus duonos: „Su broliais aktoriais prie Kauno pilies parodėme Balio Sruogos „Kazimierą Sapiegą“. Susirinko 8 tūkstančių žmonių minia, mus supo gamta, senovės dvelksmas. Tas „pasimaudymas“ lietuviškoje dramaturgijoje buvo toks nuostabus stimulas, kad kažkur kertelėje kirba mintis dar kartą paarti režisūros vagelę.“ Juo labiau kad, Vytauto apmaudui, nedaug tos lietuviškos dramaturgijos veikalų yra statoma. „Be savo mes arba rusai, arba anglai“, – nusijuokia aktorius.

Vytautas kupinas priekaištų biurokratijai, ypač suvešėjusiai įstojus Lietuvai į Europos Sąjungą. Keista, kad dokumentų, popierių dar padaugėjo, nors visa informacija yra kompiuterinėse laikmenose. Panardyti popierizmo liūne jam teko pačiam, kai buvo tapęs Nacionalinio dramos teatro generaliniu direktoriumi. Nors vadovaujamas darbas jam nelabai patiko, tačiau tuo metu reikėjo „traukti“ teatrą ir repertuarą, kreipti į klasikos pusę, nepamiršti naujų įdomių dramaturgų. Vadovavimas reikalavo atsidavimo, tekdavo ieškoti kompromisų, nusileisti, o kartais ir būti griežtam. „Man buvo įdomu žiūrėti į žmones, jų pasikeitimą generalinio direktoriaus atžvilgiu. Žmogus juk silpnas padarėlis – nori gyventi saldžiau, tai turi ir liežuvį paploninti. Man tokie niuansai keldavo juoką. Leisdavau tai suprasti, tačiau žmogui yra įvaryta valdžios baimė. Juk kas yra teatro generalinis direktorius? Tik valdžios atšvaitas.“ Šiandien jis yra linkęs suprasti bet kurį teatro vadovą. Iš tiesų yra sunku pasikviesti režisierių, kuris pastatytų gerą spektaklį.

Vytautas pinigų turi tiek, kiek reikia, jau yra išmėgintas valdžia, labiausiai dabar jis norėtų dvasinės ramybės. Laisvalaikiu aktorius mėgsta skaityti ir klausytis muzikos – džiazo, klasikos. O šventė visuomet yra tada, kai kartu susirenka namiškiai. Bendravimas tarp artimų žmonių yra šventas reikalas, nereikėtų tarpusavio santykių gadinti familiarumu.

„Galiu pasakyti, ko nemėgstu, – pasakoja V.Rumšas, – žvejoti ir aukštai lipti. Nepatinka stebėti sporto varžybas. Gal kažkam tai būdas emocionaliai išsikrauti, tačiau aš mieliau nubėgčiau pats ar įmesčiau kamuolį. Nemėgstu alaus, tai baisesnis gėrimas net už degtinę, didina moteriškų hormonų kiekį organizme, taigi jį geriantieji tiesiog moteriškėja“, – įsitikinęs Vytautas.

Aktorius taip ir netapo miestiečiu: „Kaip galėčiau atsisakyti šaknų? Niekada neužmiršiu, iš kur esu kilęs. Plungėje gyvenau prie nuostabaus parko, beveik miške, o netoli tekėjo upė – Babrungas. Dabar man tos aplinkos trūksta.“