Eleonora Ravickienė

Plungės rajono savivaldybės taryba 2001-07-13 sprendimu Nr. 103 „Dėl Plungės Garbės piliečio vardo suteikimo“ Plungės Garbės piliečio vardą suteikė Eleonorai Ravickienei – kraštotyrininkei ir knygų apie Plungės kraštą autorei.

E. Ravickienė – viena iškiliausių šalies kraštotyrininkių, Lietuvos kraštotyrininkų sąjungos garbės narė, Žemaičių akademijos garbės narė, Simono Daukanto bibliofilų klubo garbės narė.

Už nuopelnus Lietuvos kultūrai 1996 m. ji apdovanota Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino I laipsnio medaliu. 2002 m. apdovanota Lenkijos Respublikos medaliu „Už nuopelnus lenkų kultūrai”, daugybe Garbės ir Padėkos raštų. Buvo poliglotė – mokėjo lotynų kalbą, laisvai kalbėjo lenkiškai, prancūziškai, vokiškai, rusiškai, skaitė itališkai, ispaniškai ir čekiškai.

Eleonora Chainauskaitė-Ravickienė gimė Aukštaitijoje, Rokiškio apskrityje, Obelių valsčiuje, Junkūnų kaime. Išsimokslinimą įgijo nepriklausomoje Lietuvoje. 1935 m. baigė Rokiškio gimnaziją, 1938 m. – vokiečių kalbos studijas Klaipėdos pedagoginiame institute. Mokytojavo Klaipėdos krašte, vėliau Kuršėnuose. Karo metu atvyko į Žemaitiją, Kantaučius. Vėliau persikėlė į Plungę, dirbo vakarinėje vidurinėje mokykloje, Statybos technikume, dėstė vokiečių ir prancūzų kalbas. Be pedagoginio, aktyviai dirbo ir visuomeninį darbą. Septynerius metus buvo Plungės Raudonojo Kryžiaus draugijos pirmininkė, įkūrė medicinos seserų kursus.

Buvo aktyvi visuomenininkė, tačiau ypatingą vietą jos gyvenime užėmė kraštotyrinė veikla. Pradžia buvo pirmojoje darbovietėje- Plikiuose. Žemaitija ją sužavėjo įdomia praeitim, gamta. Ji ima užrašinėti legendas, padavimus, rengti ekskursijas į Rambyną, Kuršių Neriją, Tilžę.

Ne mažiau įdomus jai buvo ir Plungės kraštas. Susidomėjo Gandinga, praeityje buvusiu miestu. Ima ieškoti medžiagos Vilniaus, Kauno respublikinėse bibliotekose. „Žemaičių žemė su savo įdomia ir garbinga istorija jai tapo pažadėtąja žeme“, – rašoma rajono laikraštyje „Brasta“ ( l996 m. „Metų ir darbų karoliai“).

Pomėgis domėtis peraugo į norą atrasti, sugrąžinti žmonėms pamirštą praeitį. Pradėjusi dirbti Statybos technikume, įsikūrusiame nuostabiuose Oginskio rūmuose, ima domėtis kunigaikščių giminės istorija, jų genealoginiu medžiu. Ieškojimai driekėsi ir už Lietuvos ribų: iki Italijos, Prancūzijos, Lenkijos, Baltarusijos, Šveicarijos. Lygiagrečiai renkama istorinė medžiaga apie Žemaitijos vietoves: Platelius, Gegrėnus, Šateikius ir kt. Visą laisvalaikį mokytoja paskyrė antrosios tėviškės , E. Ravickienės žodžiais, praeities papročių, paminklų, tautosakos ir iškilių žmonių biografijoms aprašyti.

E. Ravickienė, tapusi nepakeičiama ekskursijų po Žemaitijos kraštą vadove, turėjo galimybę savo žiniomis dalintis su kitais. Be to, ji intensyviai bendradarbiavo vietinėje ir respublikinėje spaudoje.

Įstojusi į Tėviškės pažinimo draugiją, tapo viena produktyviausių laikraščio „Gimtinė“ autorių: 1992-2003 m. šiame mėnraštyje paskelbė beveik 60 įdomių ir vertingų pasakojimų apie Plungės, jos apylinkių praeitį, kunigaikščius Oginskius, šio krašto muzikinį ir kultūrinį paveldą. Enciklopedinio pobūdžio faktai pateikti draugijos žinyne „100 tėviškės žinovų“.

Mokytoja, kurią Č. Kudaba švelniai vadino „kraštotyros bitele“, gražiai įvertinta ir Plungėje, kur gyveno ir dirbo didžiąją savo gyvenimo dalį. Remiant Savivaldybei, buvo išleistos dvi knygos: „Atsisveikinimas su tėvyne“ ir „Šimtmečių takais“.

Plungės rajono bibliotekos išleistoje „Bibliografijoje“ paskelbta virš 100 straipsnių, publikuotų Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos spaudoje. Turtingą asmeninį archyvą mokytoja padovanojo Žemaičių dailės muziejui. Daugiausiai jos užrašyta senų žmonių prisiminimų, legendų, surinkta fotografijų. Ypač daug turime mokytojos medžiagos, surinktos apie Oginskių giminės genealogiją, dailininką ir kompozitorių M. K. Čiurlionį. E. Ravickienė surado ir pianiną „Bechtein“, kurį 1987 m. iš kunigaikštienės Marijos Oginskienės turto administratoriaus Jono Petkūno anūkės, gyvenančios Šilutės rajone, už 2400 rublių nupirko Kulių kolūkis ir padovanojo Plungės kultūros skyriui. Taip pianinas sugrįžo į Oginskių rūmus. Manoma, kad šiuo instrumentu grojo ir pats M. K. Čiurlionis.

„Meilė Tėvynei, kurią įskiepijo mano mokytojai, buvo pagrindinis stimulas, įprasminęs visą mano gyvenimą ir veiklą“, – sakė E. Ravickienė. Šį jausmą kraštotyrininkė stengėsi perduoti visiems, o ypač jaunimui. Ji labai mylėjo žmones, kiekviename pastebėdavo geriausius bruožus, buvo tolerantiška. Buvo puiki moteris, rūpestinga žmona. Drauge su Jonu Ravicku užaugino sūnų Joną ir dukrą Reginą. Savo širdies šiluma ji dalinosi ir su keturiais anūkais.

Eleonora Ravickienė mirė 2004 m. sausio 6 d. Palaidota Plungės miesto Telšių g. kapinėse šeimos kapavietėje.