Kalbant apie teatrą, prieš akis iškyla vaizdas su didžiule scena, aktoriais, dekoracijomis ir pilna sale žiūrovų. Tačiau visi šie dalykai labiau būdingi profesionaliajam teatrui, kurio vaidmuo šiandieninėje visuomenėje, kaip bebūtų gaila, yra sumenkęs. O šį kartą savo skaitytojus norime pakviesti pakeliauti liaudiškojo teatro istorijos vingiais ir iš arčiau susipažinti su Platelių krašto teatro tradicijomis. Apie teatro ištakas nemažai gali papasakoti Žemaitijos nacionalinio parko direkcijos Kultūros paveldo skyriaus vedėja Aldona Kuprelytė. Platelių dvaro svirne jos iniciatyva buvo surengtas Teatro metams paminėti bei į prasminti skirtas renginys.
Teatro ištakos
Veikiausiai daugelis žino, jog teatro istorija prasidėjo Graikijoje. Pirmosiomis teatro apraiškomis istorikai laiko piešinius ant uolų, pirmykščių žmonių leistus garsus bei judesius. Visa tai byloja ir apie kitų meno rūšių – dailės, muzikos bei šokio – pradžią.
Įdomu tai, kai pirmasis graikų teatras buvo į rengtas po atviru dangumi, Atėnuose. Jo centre buvo apvali aikštelė, kurios viduryje – aukuras dievui Dionizui. Buvo į rengta ir aktoriams persirengti bei jų apdarams laikyti skirta būdelė. Publikos vieta – greta buvęs šlaitas.
Liaudiškasis teatras
A. Kuprelytė susirinkusiesiems pasakojo, jog teatro užuomazgos – liaudies apeigose bei papročiuose. O meno istorikai aiškina, kad tokių užuomazgų galima aptikti ir pirmykštėje bendruomenėje. Folkloro tyrinėtojas Stasys Skrodenis viename iš savo straipsnių yra rašęs: „Jau tada, kai žmogus vienais ar kitais tikslais pasikeičia, t. y. atlieka kažkieno kito vaidmenį (tokių pavyzdžių labai daug į vairių tautų apeigose ir net praktinėje veikoje, pavyzdžiui, medžioklėje, kai pamėgdžiojamas žvėris), galima kalbėti apie pačią teatro pradžią, apie pirmykštės dramos formas.“
Tą patį pasakojo ir A. Kuprelytė. Kalbėdama apie teatro užuomazgas, ji aiškino, kad pastarųjų gausu kasdieniame mūsų gyvenime, ypač švenčiant kalendorines, religines ir kitas šventes. Etnografės į sitikinimu, ryškiausiai teatro elementai atsiskleidžia vestuvių metu, ypač tradicinėse tuoktuvėse. Teatralizuota būdavo kone visa vestuvių diena, pradedant nuotakos ieškojimu, jos atsisveikinimu su gimtaisiais namais bei tėvais, baigiant jaunųjų sutikimu po jungtuvių ceremonijos, kai jie pasitinkami su duona ir druska, o puotos stalą būna užsėdę netikri vestuvininkai.
Pasak A. Kuprelytės, ypač daug vaidinama žiemą. Iki šiol išlikusi tradicija švęsti Užgavėnes, kurios itin turtingos teatro elementų bei „aktorių“ – persirengėlių. Kiekvienas iš jų turi savo vaidmenį . Ryškiausi šios žiemos šventės personažai – Lašininis ir Kanapinis. Ne mažiau svarbūs čigonai, gydytojai, į vairūs gyvūnai, velniai bei kiti persirengėliai.
Teatro tradicijos Platelių krašte
Pasakodama apie teatrą, jo ištakas bei istoriją, A. Kuprelytė nepamiršo ir Platelių krašto, kuris, anot jos, gali didžiuotis itin giliomis teatro tradicijomis. „Plateliuose neveikė profesionalusis teatras. čŒia vaidybiniai elementai taip pat paimti iš kasdienio gyvenimo“, – pasakojo A. Kuprelytė. Nepaisant to, plateliškiai gali pasigirti, jog būtent iš jų krašto yra kilusi viena ryškiausių ano meto teatro asmenybių – scenografas Liudas Truikys.
Apie 1904-aisiais Pagilaičiuose gimusį L. Truikį žinojo ir iki šiol žino visoje Lietuvoje bei už jos ribų. Jis buvo vertinamas ne tik savo gerbėjų, bet ir rimtų teatro specialistų. Štai kaip apie mūsų kraštietį rašo menotyrininkė Raimonda Širvinskienė: „L. Truikys – fenomenali asmenybė XX a. Lietuvos kultūroje. Išskirtinė menininko erudicija, maksimalizmas, į vairiapusis talentas su neregėta jėga išsiveržė operos scenoje. Joje išryškėjo iš kaimo kilusio, nedidelio ūgio, smulkaus sudėjimo dailininko titaniška kūrybinė galia, asmenybės stiprybė ir žemaitiškas užsispyrimas.“
Pristačiusi plateliškių šventes (Mažosios Užgavėnės, Užgavėnės, Petrinės, Joninės, Velykos ir kitos), kuriose gausu vaidybos elementų, A. Kuprelytė susirinkusiuosius kvietė susipažinti ir su kita Platelių krašto teatrui nusipelniusia asmenybe – Vytu Jaugėla. Jis visiems labiau žinomas kaip liaudies meistras. Tiesa, prieš tai renginio dalyviai turėjo progą išgirsti pjesės „Genovaitė“, pagal kurią sukurtas vienas seniausių lietuviškų spektaklių, ištrauką. Ją susirinkusiesiems paskaitė mokytojos Aušros Dirvonskienės parengti plateliškiai moksleiviai.
O V. Jaugėla gali didžiuotis esantis ne tik liaudies meistras, bet ir fotografas, kino mėgėjas, tapytojas bei režisierius. Paprašytas papasakoti apie teatrą, jis juokavo, kad šiandien, kai pasaulį užvaldo technologijos, viskas daug paprasčiau. Anuomet, kai nebuvo mikrofonų, aktoriai dvejus metus repetuodavo kalnuose, kad galėtų deramu balsu prabilti scenoje. „Juk scenos žodis turi pasiekti kiekvieną žiūrovą iki pat kulnų“, – šmaikštavo teatro duonos ragavęs kraštietis, kuriam yra tekę ne tik vaikų teatrui vadovauti, bet ir ne vieną rimtesnį spektaklį pastatyti. V. Jaugėla pasakojo, kad anksčiau pasiruošti vaidinimui būdavo sudėtinga, mat reikėdavo sukti galvą, iš kur gauti jam būtinų scenos dekoracijų, aktorių drabužių ir kitų dalykų. Galbūt dėl to teatras anuomet ir užėmė daug svarbesnę vietą nei dabar, kai viskas – po ranka…
Informacija parengta pagal laikraščio „Žemaitis“ korespondentės Gintarės Karmonienės medžiagą