Stovykloje „N-14: senieji amatai“ praturtėjome ir patirtimi, ir naujais skautais

Rugpjūčio 14–21 dienomis Plungės rajone, Purvaičių kaime, Končių sodyboje (Končėinoje), vyko skautų stovykla „N-14: senieji amatai“. Taip buvo įgyvendintas asociacijos „Plungės skautai“ projektas PLUN-LEADER-6B-JVK-22-2-2019.

Savaitę gamtoje pagal skautiškus principus gyveno 50 esamų ir būsimų skautų nuo 14 iki 29 metų, o jiems talkino 8 vadovai, 6 savanoriai bei 8 projekto programos instruktoriai.

Stovyklautojai  mokėsi daugybės įdomių ir naudingų dalykų. Pirmąsias dvi dienas – penktadienį ir šeštadienį – tobulinti pionerijos – įrengimų statymo įgūdžiai: po vieną ir grupelėmis  skautai surišo indaujas, tvoreles, įsirengė gultus medžiuose, pastatė vartus į pastovykles. Daugiausia laiko užėmė bendras stovyklautojų projektas – laiptų su turėklais iki Sausdravo upės ir tilto per upę statymas. Skautiški statiniai išskirtiniai tuo, jog jų gaminimui nenaudojamos vinys ar varžtai, statoma iš pagalių, rąstų, tvirtinant juos virvėmis. Kitas įdomus šeštadienio užsiėmimas – maisto gaminimas ant laužo. Sesės Jovilė ir Agnė mokė puode vienu metu išsivirti ir kiaušinienę, ir arbatą.

Penktadienį visų laukė stovyklos atidarymo rikiuotė ir smagus brolių Deivido ir Lauryno vedamas vakaro atidarymo laužas.

Šeštadienio vakarinėje programoje vyko pokalbis su tądien atvykusiais kauniškiais skautų vadovais Renata, Tadu, Guoda bei Nerijumi. Pasidalyta patirtimi, papasakota apie savo skautiškus vienetus, patirtį, kartu padainuota. 

Sekmadieniui suplanuotos dvi edukacijos: jaunesniųjų grupė (14–16 metų) iki pietų ne tik nemažai sužinojo, apie senovines madas, rūbų vilkėjimo tradicijas, bet ir siuvėjos Dianos pagalba mokėsi rankomis pasisiūti viduramžišką tuniką su gobtuvu. Įdomu tai, kad labiausiai į procesą įsijungė tie, kurie užsiėmimo pradžioje siuvimą vertino skeptiškai ir buvo įsitikinę, jog tikrai nepavyks… Turbūt ne mažiau svarbu, o gal net svarbiau – ne ko nors išmokti, o pradėti tikėti savo jėgomis, nebijoti bandyti, nenusiminti, jei iškart nepasiseka, turėti kantrybės pradėti iš naujo, jei, pavyzdžiui, išsikirpai per siaurą tuniką. Po praktinės siuvimo pamokos laukė edukatorės paruošta viktorina apie viduramžių rūbus. Teisingai atsakiusiems laimingiesiems atiteko prizai.

Vyresnieji tuo metu audė ir pynė tautiškas juostas su vadove Irena bei patyrusios skautės Ievos mokomi siuvosi iš odos kaklaraiščių movas. Popietinėje programoje grupės apsikeitė veiklomis. Tokiu principu buvo mokomasi ir kitomis dienomis. Sekmadienio vakaras baigėsi šv. Mišiomis, kurias pievoje, prie brolių pastatyto kryžiaus, aukojo Plungės dekanas klebonas Vytautas Gedvainis. Svečiui buvo skirtas ir vakarinis pokalbis, kurio metu paliesta daug jaunam žmogui aktualių temų.

Pirmadienį sulaukta dviejų labai įdomių edukatorių – Virginijaus ir Vitalijaus. Plungiškis Virginijus, save vadinantis kuršiu, pusę stovyklautojų mokė išsidrožti ietį ir pasigaminti svaidyklę – ginklą, senesnį net už lanką.

Kita pusė išbandė juvelyrikos meną – nusikalė po žiedą, smeigę, kaklaraiščio movą ar sagę. Tam reikėjo varinę vielą suminkštinti kaitinant ir vėsinant vandeniu, kalti ją plaktuku ant priekalo, kol taps paklusni skautų neįgudusioms rankoms. Susižavėję stovyklautojai žiūrėjo į telšiškio Vitalijaus gaminius ir kantriai grįždavo prie savojo kūrinio… O paskui, po edukacijų, rodė vieni kitiems darbo rezultatus, džiaugėsi savais ir draugų pasiekimais. Ir nors bendravimas buvo itin taikus ir draugiškas, vėlų pirmadienio vakarą stovykloje įvyko… mūšis! Tai strateginis žaidimas tarp dviejų komandų, kurio tikslas – laikantis griežtų karo vado nurodymų, prisidengiant skydais, mėtant į priešininkus savadarbes miltines bombas, užkariauti piratų vėliavą. Abu kartus tai padaryti pavyko pirmajai komandai.

Antradienio edukacijos skirtos valgymo malonumui. Vėl pasidaliję į dvi grupes, skautai suko kastinį, gamino varškės sūrį.

Kita komanda tuo metu mokėsi išsidrožti po šaukštą. Pasirodo, tai ne tik ilgas, bet ir nelengvas fiziškai darbas. Jei stovyklautojai būtų laikęsi pirminio sumanymo – vakarienę valgyti tik pasigamintais naujaisiais mediniais šaukštais, didžioji dalis brolių ir sesių būtų nuėję miegoti alkani…

Kastinį susukti – irgi ne juokų darbas: nei per pusvalandį, nei per valandą to nepadarysi. Ne vienas būtų ir pasidavęs, jei ne šaunios šeimininkės Inga ir Lina. Jos neleido nei tinginiauti, nei nosies nukabinti, tad galiausiai kastinys pavyko visiems be išimties. Sūris irgi. Rytinė grupė slėgė saldų, o popietinė – sūrų kmyninį sūrį. Vakare paaiškėjo, kad abu buvo nepaprastai gardūs. Kaip ir kastinys su neluptomis virtomis bulvėmis bei popietinės grupės pagaminta cibulynė bei kefyrinė šaltsriubė. Sočiai pavalgę, visi rinkosi į vakarinį laužą, kurio organizatoriai šįkart buvo suaugę vadovai. Nors smagiai įsijungė tiek jaunesni, tiek vyresni, ir sesės, ir broliai, didžiausias indėlis buvo sesės Olgos, turinčios neprilygstamą, trisdešimt metų siekiančią laužų vedimo patirtį.

Trečiadienį sulaukta mokytojų desanto – chemikės ir technologijų specialisto. Sigita įdomiai, kantriai ir atsakingai stovyklautojus mokė pasigaminti sausą šampūną. Tai tikrai kruopštus darbas, niekur nenuskubėsi. Buvo labai įdomu – ir teorinė dalis, ir medžiagų svėrimas itin jautriomis svarstyklėmis, ir maišymas, o po to – minkymas, vis sudrėkinant rankas simondsijų (Jojobos) aliejumi. O kvapas koks… Žinoma, pasigaminti šampūno pavyko visiems. Tik galutinio rezultato – sukietėjusių sauso šampūno gabaliukų teko palūkėti visą parą.

Antrą grupę mokė technologijų mokytojas Petras. Edukacija vadinosi „Dirbiniai iš medžio žievės“. Pirmiausia reikėjo tos žievės prisilupti. Po to ilgos nuo medžio nuluptos juostos gana nesunkiai virto kamuoliukais, aviniukais, stručiais. Pasigamintus žievinius kamuolius dalyviai galėjo išbandyti mokytojo sukurtame žaidime – reikėjo numušti ant į žemę įsmeigtos šakos nupintame lizdelyje patupdytą mokytojo nupintą dirbinį. Taikliausiems atiteko saldžios dovanėlės.

Trečiadienio vakare stovyklautojai sudalyvavo Purvaičių kaimo kapinaičių atstatyto kryžiaus šventinime. Pasipuošę tvarkingomis skautiškomis uniformomis nužygiuota iki maro kapinaičių ir kartu su Plungės dekanu klebonu V. Gedvainiu bei aplinkinių kaimų žmonėmis pabūta dvasingame renginyje, kurį vainikavo Lietuvos himnas. Grįžus į stovyklavietę, visų laukė pokalbis prie laužo su mūsų krašto Seimo nariais Andriejum Stančiku ir Jurgiu Razma (gaila, Seimo narys Jonas Varkalys atvykti negalėjo). Diskusiją vedė sesė Ieva ir brolis Deividas, o skautai turėjo svečiams klausimų.

Ketvirtadienį, paskutinią stovyklos dieną, taip pat numatytos dvi edukacijos. Pirmoji – seniausias medžio apdirbimo būdas, vadinamas „ugnies ąžuolu“. Užsiėmimo metu susikūrus laužą reikėjo apdeginti jame išsidalintus ąžuolo gabalus. Vėliau, susibridus į Sausdravą, įnirtingai šveisti nuo jų suodžius. Vienus gautas rezultatas tenkino, kiti dar įdėjo daug darbo gilindami dubenėlius žarijomis. Visiems procesas, apjungęs medį, ugnį ir vandenį, buvo įspūdingas.

Antrasis užsiėmimas skirtas išgyventojams. Jie su žoliautojomis Jurgita ir Irena braidžiojo po nenupjautas pievas ir mokėsi pažinti augalus, kuo daugiau išgirsti ir įsiminti apie jų naudingąsias savybes. Dalyviai naujomis akimis įvertino vadinamąsias piktžoles – dilgėles, kiaulpienes. Daugiau sužinojo apie jonažoles, gauromečius ir kitas gamtos už ačiū mums duodamas dovanas. Po pažintinio pasivaikščiojimo laukė ne mažiau malonus ragavimo etapas. Kiekvienas galėjo paskanauti Jurgitos paruoštos dilgėlių užtepėlės, paragauti įvairių žolių giros, palyginti skonius.  

Ketvirtadienio pavakarę visus jau apniko stovyklos pabaigos nuojauta, tad pradėta tvarkyti aplinką, pakuoti daiktu. Vis tik dar laukė uždarymo rikiuotė. Per ją prisiminėme visos savaitės veiklas, dar kartą padėkojome edukatoriams – žodžiais tiems, kurie buvo rikiuotėje, o kitiems – minčių paštu. Ačiū tarta ir visą savaitę gaminusiems maistą Ingai ir Pauliui, ūkvedžiui Žydrūnui; už rūpinimąsi stovyklautojų sveikata padėkota Olgai, už mažesniųjų priežiūrą – Agnei, Audronei ir Mykolui. O labiausiai – stovyklos viršininkei sesei Kristinai bei komendantui broliui Arnui. 

Po iškilmingos rikiuotės ir užsitęsusios fotosesijos, nes visi norėjo įsiamžinti su visais, laukė uždarymo laužas, kurį smagiai ir išradingai vedė patyrusios skautės. Pasibaigus laužui, prasidėjo baltoji naktis. Tai reiškia, jog galima visą naktį neiti miegoti. Ištvermingiausi dar ėjo į naktinį žygį.

Penktadienio ryte tęsėsi palapinių ardymo, daiktų pakavimosi darbai, aplinkos tvarkymas – skautai po stovyklos vietovę palieka tvarkingesnę nei rado. Po to atsisveikinome iki kitų renginių.

Stovykla baigėsi. Prisiminimai liko ilgam. Į atmintį susigėrė laužų liepsnos, dainų aidas, naktiniai budėjimai saugant vėliavas ir stovyklavietę, daugybė smagių, šviesių akimirkų. Visi grįžo praturtėję naujais draugais, žiniomis, įgūdžiais. Plungės Gondingos skautų tuntas – ir visu būriu naujų skautų: suaugusiais skautybėje Margarita, Agne ir Mykolu (jiems užrišti pilki kaklaraiščiai), skautu Rapolu ir net keturiomis naujomis vyšniomis – patyrusiais skautais Jovile, Artūru, Arnu ir Vilium.

Asociacijos „Plungės skautai“ Lietuvos skautijos Telšių krašto Plungės Gondingos tunto inf.