Vis dažniau tenka išgirsti mokyklų vadovus, mokytojus, kitus specialistus ar vaikų tėvus kalbant apie „sunkius“ arba probleminius vaikus, kurie būna nekontroliuojamo ir neprognozuojamo elgesio, nuolat nusižengiantys į vairioms taisyklėms ar net nusikalstantys, piktnaudžiaujantys alkoholiu ir panašiai. Pedagoginėje psichologinėje literatūroje tokiam elgesiui apibūdinti vartojamos į vairios sąvokos: asocialus, deviantinis, delikventinis, antisocialus ar kriminalinis elgesys. Atitinkamai į vardijami ir patys vaikai.
Socialinėje srityje dirbantys specialistai tokius vaikus vadina socialinės rizikos vaikais. Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų į statyme socialinės rizikos vaiko sąvoka apibrėžiama taip: „Socialinės rizikos vaikas – vaikas iki 18 metų, kuris valkatauja, elgetauja, nelanko mokyklos ar turi elgesio problemų mokykloje, piktnaudžiauja alkoholiu, narkotinėmis, psichotropinėmis ar toksinėmis medžiagomis, yra priklausomas nuo azartinių lošimų, yra į sitraukęs ar linkęs į sitraukti į nusikalstamą veiklą, yra patyręs ar kuriam kyla pavojus patirti psichologinę, fizinę ar seksualinę prievartą, smurtą šeimoje ir dėl šių priežasčių jo galimybės ugdytis ir dalyvauti visuomenės gyvenime yra ribotos.“
Nors socialinės rizikos vaikų apskaitos Lietuvoje nėra, tačiau vienokių ar kitokių duomenų apie juos turi savivaldybių vaiko teisų apsaugos skyriai, policijos komisariatai, mokyklos ir kitos institucijos.
Vaikai, priklausantys socialinės rizikos vaikų grupei, būna labai skirtingi, bet ir labai panašūs. Vieni iš jų būna labai į žūlūs ir nepagarbūs su suaugusiaisiais, nori būti dėmesio centre. Kiti vaikai būna užsidarę, nepasitikintys savimi, vengiantys viešumos, jaučiantys baimę, nerimą, kartais net besielgiantys tarsi laukiniai žvėriukai. Treti būna pikti, į sitempę, nervingi, greitai į sižeidžiantys, nesugebantys valdyti emocijų, į suaugusiųjų ar bendraamžių pastabas reaguojantys keiksmažodžiais, fiziniu ar psichologiniu smurtu. Socialinės rizikos vaikai turi į vairių mokymosi sunkumų, sunkiau sukaupia dėmesį , nesugeba ilgesnį laiką intensyviai dirbti, greitai pavargsta ir išsenka, todėl susiformuoja neigiama mokymosi motyvacija, jie praleidinėja pamokas arba visai nustoja jas lankyti. Šiems vaikams būdingas interesų siaurumas. Pagrindinė vertybė gyvenime yra pinigai, todėl visos pastangos yra nukreiptos į tai, kaip ir kur jų gauti. Tai gali juos stumti į nusikalstamą veiklą. Be to, tokie vaikai linkę meluoti, apgaudinėti, dažnai išsigalvoja nebūtų dalykų, kad išvengtų bausmės arba sukeltų gailestį , gautų sau naudos. Jie gali meluoti norėdami nuslėpti šeimos problemas, pateisinti netikusį tėvų elgesį , norėdami patys išsisukti nuo bausmės.
Į socialinę riziką vaikai patenka dėl į vairių priežasčių. Dažniausiai tai nulemia vaiko aplinka, pavyzdžiui, vaiko šeimos gyvenimo būdas arba šeimos socialinė padėtis, kuomet vaikui trūksta tėvų dėmesio, rūpinimosi juo, supratimo, globos, patiriamas smurtas ir nėra patenkinami vaiko pagrindiniai poreikiai. Vaikai, augantys tokiose šeimose, dažnai perima vertybes, prieštaraujančias visuomenės moralės normoms, o vėliau susiformuoja elgsena, prieštaraujanti ir teisės normoms. Taip pat į socialinę riziką vaikas gali patekti dėl nesuderintų šeimos ir švietimo į staigos (vaikų darželio, mokyklos) veiksmų ir reikalavimų. Tad pagrindinė vaiko tapimo socialinės rizikos vaiku priežastis yra vaiko socialinis ir pedagoginis apleistumas. Taip pat tam į takos turi ir vaiko asmenybės raidos ypatumai, pavyzdžiui, intelekto sutrikimas, emocijų ar elgesio sutrikimas ar kitos negalios ir sutrikimai.
Kas gali padėti tokiems vaikams?
Pagalbą socialinės rizikos vaikams savivaldybėse gali suteikti mokyklose dirbantys švietimo pagalbos specialistai (socialiniai pedagogai, psichologai ir kiti), pedagoginės psichologinės tarnybos, vaikų dienos centrai, krizių centrai, taip pat psichologai, dirbantys pirminės sveikatos priežiūros centruose. Kai kuriems vaikams jau gali būti būtina ir gydytojų psichiatrų pagalba (konsultacijos ir gydymas).
Siekiant padėti socialinės rizikos vaikui ir jį apsaugoti nuo neigiamų pasekmių, gali būti taikomas ir Lietuvos Respublikos vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros į statymas, kurio vieni iš uždavinių yra padėti vaikui pasiekti teigiamų elgesio pokyčių, ugdyti atsparumą neigiamai socialinei aplinkai, taip pat padėti pasiruošti savarankiškam gyvenimui, teikiant jam kvalifikuotą švietimo ar kitą pagalbą ir kitas paslaugas, taip pat ugdyti vaiko gyvenimo į gūdžius, asmenybės tapatumo ir priklausymo bendruomenei jausmą, atsakomybės už savo poelgius supratimą, pagarbą žmogaus teisėms ir laisvėms.
Patarti ir rekomenduoti, kur kreiptis pagalbos dėl socialinės rizikos vaiko, gali Savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistai (Plungė, Vytauto g. 12, 320 kab., tel. 73 162).
Vaiko teisių apsaugos skyriaus informacija