Prof. Ignas Končius – pamatinių tautos vertybių puoselėtojas ir saugotojas

     Ignas Končius užaugo Žemaitijos kaime – žemėje, kurioje ilgiausiai išsilaikė senoviškos liaudies tradicijos, nepakitusi, tarsi upokšnis besiliejanti žemaičių šneka, pagarbus, santūrus, gal kiek „kapotas“, bet nuoširdus kaimo žmonių bendravimas. Kaimo būtis, jos gamta, suvokta kaip nesikeičiantis egzistencinis pamatas, ant kurio ir formavosi stiprus emocinis Igno Končiaus pasaulėvaizdis, buvo jo eitojo gyvenimo kelio, nusidriekusio per du pasaulinius karus, Tėvynės netektį, stiprioji jėga. Jėga, nepaliaujamai vedusi ieškojimų, atradimų ir dalijimosi su visais keliu. Aštrus pastabumas, paveldėtas iš žemdirbiškos tėvo Antano patirties, ir giliai į atmintį įsirėžęs motinos Anastazijos kalbos tautosakinis lobynas padėjo I. Končiui fiksuoti ir aprašyti tai, kas tvirta, gyvybinga ir amžina – gimtoji žemė.

     Profesorius Ignas Končius gimė 1886 m. liepos 31 d. Žarėnų valsčiaus Kontaučių parapijos Purvaičių kaime. Ignas buvo jauniausias vaikas šeimoje. Brolio Petro paskatintas, mokėsi Palangos progimnazijoje (1899–1903), vėliau – Liepojos gimnazijoje (1903–1907). Baigęs gimnaziją, įstojo į Peterburgo universiteto Fizikos ir matematikos fakultetą.

     Studijų metais aktyviai įsitraukė į visuomeninę veiklą – įkūrė Lietuvos kultūros tyrinėtojų būrelį. Ypač didelį įspūdį jam paliko Eduardo Volterio, žinomo kalbininko, etnografo, baltų kultūros tyrinėtojo, paskaitos. Būtent jis paskatino universiteto studentus ir  I. Končių domėtis ir tyrinėti savo krašto tradicinę kultūrą. Jei ne E. Volteris, turbūt Lietuva neturėtų tų beveik 3200 nuo 1911 m. pradėtų fiksuoti I. Končius Žemaitijos liaudiškosios mažosios architektūros paminklų, kitų etnografinių objektų.

     1913 m. tapęs diplomuotu pedagogu, dirbo Palangos gimnazijoje, dėstė fiziką ir matematiką. Per I pasaulinį karą buvo nukentėjusių nuo karo Peterburgo lietuvių šelpimo draugijos narys, mokytojavo evakuotoje Palangos gimnazijoje, Veru mieste Estijoje. 1917–1920 m. Stavropolyje ėjo Žemės ūkio instituto asistento pareigas, suorganizavo komitetą karo pabėgėliams šelpti.

     Rašydamas vadovėlį, pritrūko terminų, tad pradėjo susirašinėti su kalbininkais K. Būga, J. Jablonskiu. Grįžęs į Lietuvą, dėstė Dotnuvos žemės ūkio ir miškų mokykloje, nuo 1924 m. – Lietuvos žemės ūkio akademijos docentas. Nuo 1926 iki 1939 m. I. Končius dirbo Lietuvos Vytauto Didžiojo universitete. Nuo 1932 m. – ekstraordinarinis profesorius.

     1939 m. I. Končius paskirtas Vilniaus universiteto valdytoju. Didelių pastangų dėka 1940 m. pavasario semestras prasidėjo jau lietuviškame Vilniaus universitete. 1940 m. perdavęs pareigas rektoriui M. Biržiškai, grįžo į Kauną ir vadovavo fizikos katedrai iki pat Vytauto Didžiojo universiteto uždarymo (1943 m.).

     1941 m. su jauniausiuoju sūnumi Liudu I. Končius bolševikų suimtas ir kalintas Kauno kalėjime. Prasidėjus karui, pervežtas į Vilniaus, o vėliau – Minsko kalėjimą. Vežamas Červenės mirties keliu, tik per stebuklą išliko gyvas: pėsčias, baltarusės moters sušelptas, grįžo į Minską. Šį klaikų išgyvenimą I. Končius vėliau aprašė su matematiniu tikslumu: „Visų varomųjų buvo ne mažiau kaip trys tūkstančiai. Prileidžiant, kad buvo nušauta penki procentai, taigi iš viso kelionėje į aną pasaulį pasiųsta šimtas penkios dešimtys žmonių.“

     1942 m. išrinktas Savitarpio pagalbos Vykdomojo komiteto pirmininku, padėjo šelpti daugiavaikes šeimas, konclagerių kalinius, žmones su negalia.

     1944 m. liepos mėn. I. Končius su dviem sūnumis – Liudu ir Vytautu – pasitraukė į Vokietiją, žmona Marija, sūnūs Jurgis ir Algirdas liko Lietuvoje.

     1945–1949 m. I. Končius gyveno Bairoite, mokytojavo amatų mokyklose, drožinėjo suvenyrinius kryžius, koplytstulpius, šitaip prisidurdamas pragyvenimui. 1949 m. persikėlė į JAV. Gindamasis nuo tėvynės ilgesio, drožinėjo, padarė apie 500 medžio drožinių. Gyveno Bostone, dirbo Tafto universiteto Fizikinių tyrimų laboratorijoje.

     Mirė Putname 1975 m. vasario 19 d., palaidotas Šv. Kazimiero lietuvių kapinėse Čikagoje. 1996 m. rugsėjo mėn., pildant jo valią, perlaidotas Vilniuje, Rasų kapinėse. 

     Derindamas profesinę, švietėjišką ir visuomeninę veiklą, išleido 20 mokslinių knygų, parašė per 300 mokslo populiarinimo straipsnių, parengė pirmąjį Lietuvoje „Meteorologijos vadovėlį“, išspausdino studiją „Žemaičių padangės kryžių ir koplytėlių statistika“ (1924), išleido unikalias retrospekcijas „Žemaičio šnekos“ (1961), „Mano eitasis kelias“ bei „Žemaičių kryžiai ir koplytėlės“ (1965). Talkinant kalbininkui J. Jablonskiui, parengė lietuvišką fizikos terminų žodyną.

     Visa, kas svarbiausia, brangiausia, turi sugrįžti į Lietuvą – tokios nuostatos laikėsi prof. Ignas Končius. Jo archyvai saugomi Lietuvos nacionaliniame, Lietuvos dailės, Kauno M. K. Čiurlionio dailės, Šiaulių „Aušros“, Kretingos, Žemaičių „Alkos“, Žemaičių dailės muziejuose.

     Daugelį metų tėvo palikimu rūpinosi sūnus Algirdas – Vilniaus universiteto Gamtos ir matematikos fakulteto dėstytojas, vienas iš Miškininkystės fakulteto įkūrėjų, Akademinio skautų sąjūdžio narys. Po jo mirties I. Končiaus asmenybės įprasminimu, archyvų išsaugojimu rūpinasi vaikaitis Gintaras Končius ir jo žmona Virginija.

     Parodoje „Prof. Igno Končiaus Laboratorija“,  kuri bus atidaryta rugsėjo 24 d. Žemaičių dailės muziejaus bibliotekoje, eksponuojami prof. I. Končiaus archyvai: knygos, laiškai, rankraščiai, unikalūs medžio drožiniai, fotografijos ir kt. Parodą papildys Kauno technologijos universiteto Fizikos katedros muziejaus eksponatai, susiję su universiteto (anksčiau – Vytauto Didžiojo universitetas) istorija, naujų fizikos mokslo tyrimų ir krypčių atsiradimu. Parodos lankytojams atsiveria reta galimybė susipažinti su to laikotarpio fizikos eksperimentams skirtais įrenginiais, su kuriais dirbo ir prof. Ignas Končius bei kiti Lietuvos mokslininkai, studentai.