Po­pu­lia­ru­sis ra­di­jo lai­dų ve­dė­jas: „Sva­jo­nių rei­kia siek­ti“

         Ta­len­tin­gas, pro­tin­gas, šmaikš­tus, ašt­ria­lie­žu­vis… – to­kiais epi­te­tais daž­nai api­bū­di­na­mas vie­no­je klau­so­miau­sių ra­di­jo sto­čių Lie­tu­vo­je –  M-1 – lai­dų ve­dė­ju jau vie­nuo­li­ka me­tų dir­ban­tis Gin­tas Vai­či­kaus­kas. Jis ve­da ne tik lai­das ra­di­ju­je, bet ir įvai­rius ren­gi­nius. Ne­rei­kė­tų nu­steb­ti Gin­tą iš­vy­dus ir ves­tu­vių šur­mu­ly. Iš Plun­gės ki­lu­sį jau­ną vy­rą drą­siai bū­tų ga­li­ma va­din­ti pa­vyz­džiu jau­ni­mui – sva­jo­nes įgy­ven­din­ti sie­kian­čio, bet kar­tu ir sa­vo šak­nų ne­pa­mirš­tan­čio žmo­gaus pa­vyz­džiu. Su Gin­tu kal­bė­jo­mės apie jo dar­bą, po­mė­gius, „žvaigž­džių li­gą“, gim­tą­jį mies­tą Plun­gę ir… rau­gin­tus agur­kus.

         – Jau dau­giau nei de­šimt­me­tį ve­da­te ra­di­jo lai­das. Tur­būt ir vai­kys­tė­je bu­vo­te iš tų, ku­rie nie­ka­da neuž­si­čiau­pia, te­toms iš­pa­sa­ko­ja vi­sas tė­vų pa­slap­tis?

       – Kiek sa­ve pa­me­nu, man vi­sa­da pa­tik­da­vo kal­bė­ti. Sce­nos ar vie­šu­mo bai­mė bu­vo sve­ti­ma. Dar dar­že­ly­je „bai­siai“ mėg­da­vau kar­na­va­lus, nes juo­se rei­kė­da­vo sa­ky­ti ei­lė­raš­čius, o tai jau – sce­na! Vė­liau – ak­ty­vi po­pa­mo­ki­nė veik­la mo­kyk­lo­je, bu­vau ir Plun­gės ra­jo­no jau­ni­mo rei­ka­lų ta­ry­bos na­rys, mes nuo­la­tos or­ga­ni­zuo­da­vo­me įvai­rius ren­gi­nius. Kai suė­jo 16-ka, ma­no gy­ve­ni­me at­si­ra­do ra­di­jo sto­tis „Spin­du­lys“. Nuo to mo­men­to ži­no­jau, kad no­riu dirb­ti ra­di­jo sto­ty­je M-1, nes ji man vi­sa­da bu­vo Nr. 1. Pa­me­nu, kaip kaž­ku­rią va­sa­ros po­pie­tę žings­nia­vau Plun­gės gat­ve ir ties po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­to pa­sta­tu mąs­čiau: „Jei ka­da pa­vyk­tų dirb­ti ra­di­jo sto­ty­je M-1,  iš­si­pil­dy­tų vie­na di­džiau­sių ma­no gy­ve­ni­mo sva­jo­nių.“ Ši sva­jo­nė iš­si­pil­dė.

       – Ir sva­jo­nės tu­ri kai­ną… Iš­ti­sas va­lan­das kal­ba­te ete­ry­je, tur­būt tai var­gi­na? O kas jū­sų dar­be la­biau­siai pa­tin­ka?

       – Pa­tin­ka di­na­miš­ku­mas – kiek­vie­na lai­da yra vis ki­to­kia. Nie­ka­da ne­bū­na ir vie­no­dų ren­gi­nių ar vie­no­dų ves­tu­vių – kei­čia­si žmo­nės, vie­tos, sce­na­ri­jai… O di­džiau­sias mi­nu­sas yra tas, kad nie­kam neį­do­mu, kas vyks­ta ta­vo gy­ve­ni­me. Vi­sa­da tu­ri bū­ti ge­ros nuo­tai­kos. Bet juk vi­siems pa­si­tai­ko ne­ko­kių die­nų – o to pa­ro­dy­ti ne­ga­li. Ta­čiau tai išė­jo į nau­dą. Il­gai­niui iš­moks­ti ne­beim­ti į gal­vą nie­kin­gų prob­le­mų: įva­žia­vo kaž­kas į ma­ši­nos ga­lą prie švie­so­fo­ro –  pfff, nie­kis, ap­taš­kė neap­dai­rus vai­ruo­to­jas – iš­džius tie dra­bu­žiai… Kai pa­mąs­tai – kas tos mū­sų pro­ble­mė­lės… Bet mes, žmo­nės, mėgs­ta­me su­si­reikš­min­ti. Smulk­me­noms su­tei­kia­me tiek daug svarbos, kad vi­są gy­ve­ni­mą ga­li pra­leis­ti be­si­bar­da­mas su žmo­na dėl ne vie­to­je pa­dė­tos ša­ku­tės ar rėk­da­mas ant vai­kų už tai, kad jie tie­siog vai­kiš­kai ty­ri­nė­ja pa­sau­lį. Leng­va apie tai po­strin­gau­ti, sun­kiau pri­tai­ky­ti rea­ly­bė­je. Bet aš ban­dau.

       – Dir­bant ra­di­jo sto­ty­je, tur­būt yra nu­ti­kę įvai­riau­sių ku­rio­zų? Juk lai­da tie­sio­giai trans­liuo­ja­ma ir in­ter­ne­tu – at­si­pa­lai­duo­ti, no­sies krapš­ty­ti ne­ga­li… O dar kar­tais ten­ka klau­sy­to­jų pa­gei­da­vi­mu at­lik­ti įvai­rias už­duo­tis, pa­vyz­džiui, lai­dos me­tu iš­si­reng­ti… Ir ne vie­nam, bet kar­tu su sek­sua­lią­ja ko­le­ge. Kaip į tai rea­guo­ja jū­sų žmo­na, ki­ti ar­ti­mie­ji?

       – Tie­sio­gi­nis ete­ris tuo ir ža­vus, kad vis­kas vyks­ta čia ir da­bar. Tu­ri nuo­la­tos bū­ti „švie­žias“, pa­mirš­ti rū­pes­čius. Ku­rio­zų pa­si­tai­ko vi­so­kių, tik su kiek­vie­nais dar­bo me­tais jų ne­be­su­reikš­mi­ni. Jei ete­rio me­tu „pa­ki­bęs“ kom­piu­te­ris kaž­ka­da suer­zin­da­vo, da­bar į tai žiū­riu pa­pras­čiau, nes ži­nau, kaip elg­tis. O dir­bu „žiau­riai“ ge­rą dar­bą, ku­ria­me ma­ne su­pa sma­gūs žmo­nės, to­dėl gy­ve­na­me ne­nuo­bo­džiai. Kaip ir mi­nė­jo­te, kar­tą te­ko iš­si­reng­ti. Taip, mes tai pa­da­rė­me – „for fun“. Gal kaž­kiek ir dėl tų, ku­rie ne­ti­kė­jo, jog tai pa­da­ry­si­me, ir, aiš­ku, dėl tų, ku­rie po to pik­ti­no­si: „Kaip ši­taip ga­li­ma? Rei­kia juos at­leis­ti!“ O juk pa­ro­dė­me ma­žiau nei du­šo že­lės rek­la­mo­je per TV, ku­ri ro­do­ma vai­kiš­ko fil­mo per­trau­kos me­tu. Žmo­na ir ma­ma į vi­są tai re­aguo­ja nor­ma­liai. Su šio­mis mo­te­ri­mis man la­bai pa­si­se­kė. Ma­ma nie­ka­da ne­si­ki­šo ir ne­si­ki­ša į ma­no gy­ve­ni­mą – už tai aš jai esu be ga­lo dė­kin­gas. O ma­no žmo­na – la­bai pro­tin­ga mo­te­ris. Be­je, uoš­vės gry­bus ir­gi val­gau vi­siš­kai ra­miai…

       – Esa­te iš Plun­gės, iš Že­mai­ti­jos. Gal tė­vams ir mar­čią že­mai­tę par­ve­dė­te?

       – Yra sa­ko­ma: nie­ka­da ne­sa­kyk NIE­KA­DA… O aš vi­sa­da sa­kiau: „Kad ir kas be­bū­tų, ma­no žmo­na ne­bus iš Su­val­ki­jos“. Ir pra­šom –  ve­džiau su­val­kie­tę…

       – Kai ku­rie žmo­nės, ku­riems iš­ti­są die­ną ten­ka mal­ti lie­žu­viu, na­muo­se daž­nai ir žo­džio ne­beiš­ta­ria. Ar jūs iš tų?

       – Na­muo­se iš­ta­riu dau­giau žo­džių nei sta­tis­ti­nis vy­ras. Man tie­siog pa­tin­ka kal­bė­ti. Ne­mėgs­tu ty­los.

       – O žo­dis žvirb­liu iš­sprūs­ta, jaučiu sugrįžta, kaip sakoma. Ar nė­ra į ete­rį pa­te­kę keiks­ma­žo­džių? Pa­pa­sa­ko­ki­te, ko­kie jū­sų dar­bo už­ku­li­siai?

       – Ženg­da­mi į stu­di­ją, keiks­ma­žo­džius pa­lie­ka­me ki­ta­pus stik­lo ir – tfu, tfu, tfu – kol kas jie į ete­rį neį­si­ver­žė. O mū­sų dar­bas nė­ra ro­man­tiš­kas: su­si­tin­ka­me kas­dien stu­di­jo­je, ieš­ko­me te­mų, ruo­šia­me žai­di­mus, kal­ba­me ete­ry­je, lei­džia­me dai­nas. Kaip sta­lius dir­ba prie sa­vo vars­to­to, taip ir mes. Tik vars­to­tas ki­toks.

       – Ar ka­da nors sa­ve įsi­vaiz­da­vo­te ne lai­dų ve­dė­ju, o kaž­kuo ki­tu? Gal­būt vai­kys­tė­je sva­jo­jo­te bū­ti kos­mo­nau­tu?..

       – No­rė­jau bū­ti mo­ky­to­ju. Is­to­ri­jos mo­ky­to­ju. Bet tik vie­ną die­ną per sa­vai­tę – kad „neužk­nis­tų“…

       – Esa­te jau­nas ir grei­tai ta­po­te ži­no­mu. Ar nie­ka­da ne­te­ko sirg­ti va­di­na­mą­ja „žvaigž­džių li­ga“?

       – Ne­su la­bai ži­no­mas: kaž­kas ži­no, kaž­kas – ne. O dėl „žvaigž­džių li­gos“: man at­ro­do, kad aš ja ne­si­rgau. Bet, ži­no­ma, at­si­ras daug žmo­nių, ku­rie teigs prie­šin­gai. Yra te­kę skai­ty­ti daug­maž to­kių ko­men­ta­rų: „Tas tai grįž­ta į Plun­gę ir vaikš­to „pa­si­kė­lęs“, nie­ko ne­ma­to.“ Te­bū­nie. Bet aš tu­riu ki­tą paaiš­ki­ni­mą: kai ei­nu gat­ve, gal­vo­je su­ka­si daugybė min­čių ir daž­niau­siai žiū­riu tik tie­siai, to­dėl ne vis­ką pa­ma­tau. Ir štai, pra­šau, – „pa­si­kė­lęs“. Be to, ma­no dar­bas yra toks, kad kas sa­vait­ga­lį su­tin­ku po 50 žmo­nių. Pa­ban­dy­ki­te pa­tys pri­si­min­ti vi­sus sa­vo su­tik­tus žmo­nes ir su jais pa­si­svei­kin­ti…

       – Ar daž­nai grįž­ta­te į gim­tą­ją Plun­gę?

       – Plun­gė­je lan­kau­si nuo­lat – tur­būt kas po­rą mė­ne­sių. Grįž­tu ap­lan­ky­ti čia gy­ve­nan­čios ma­mos ir mo­čiu­tės. Šiuo me­tu au­gi­nu tris ma­žus vai­kus, ir to­kia ke­lio­nė tam­pa ne­men­ku iš­šū­kiu, to­dėl daž­niau pa­si­kvie­čia­me mo­čiu­tę at­vyk­ti į Vil­nių. Bet vi­sa­da sten­gia­mės grįž­ti ir pa­tys. Kai įta­ria­me, kad jau yra švie­žiai rau­gin­tų agur­kų, švie­žių bul­vių, mor­kų, į Plun­gę va­žiuo­ja­me tuš­čia ma­ši­nos ba­ga­ži­ne.

       – Gal tu­ri­te bro­lių ir se­se­rų. Jei taip, kuo jie už­sii­ma? Kuo dir­ba jū­sų tė­vai?

       –  Kad at­ro­dy­čiau bent šiek tiek „pa­si­kė­lęs“, at­sa­ky­siu taip, kaip į to­kius klau­si­mus at­sa­ko „me­gažvaigž­dės“: apie šei­mą ir ar­ti­muo­sius aš ne­kal­bu…

       – Te­bū­nie tai pa­slap­ti­mi… O ką jums reiš­kia Plun­gė? Gal čia tu­rė­jo­te ko­kį mo­ky­to­ją au­to­ri­te­tą, ku­ris pa­ska­ti­no ženg­ti bū­tent šiuo pro­fe­si­niu ke­liu?

       – Šis mies­tas man tur­būt vi­sa­da iš­liks mie­las ir jau­kus – aš čia jau­čiuo­si sa­vas. Tie­sa, grį­žus ten­ka pri­pras­ti prie lė­tes­nio gy­ve­ni­mo tem­po ir ki­tų su­bti­ly­bių, bet tai – nie­kai. Čia pra­bė­go gra­žūs ma­no vai­kys­tės, paaug­lys­tės, bren­di­mo me­tai. Vi­sa­da li­ki­mui bū­siu dė­kin­gas už tai, kad man te­ko gy­ven­ti tuo me­tu, kai Plun­gė­je kū­rė­si Jau­ni­mo rei­ka­lų ta­ry­ba, ir dirb­ti su jau­ni­mu bu­vo pra­dė­jęs Gin­tau­tas Vait­ke­vi­čius. Tai bu­vo žmo­gus, ku­riam iš tie­sų rū­pė­jo jau­ni­mo rei­ka­lai. Aš jam la­bai dė­kin­gas už pa­čias įvai­riau­sias – tiek gy­ve­ni­miš­kas, tiek pro­fe­si­nes – ži­nias.

       – Tur­būt gim­ta­ja­me mies­te pa­si­jau­čia­te žvaigž­de, žmo­nės šnabž­da­si už nu­ga­ros? O gal daž­niau at­pa­žįs­ta ir Vil­niu­je?

       – Ne­su „me­gastar“ Lie­tu­vos že­mė­je. Tie, kas klau­so ra­di­jo, at­pa­žįs­ta, bū­na, pa­si­svei­ki­na, pa­gi­ria ar­ba pa­pei­kia, ir tiek. Ger­bė­jai na­mų, au­to­mo­bi­lių ir ki­tų „smulk­me­nų“ iki šiol, gai­la, ne­do­va­no­ja.

       – Jau daug me­tų gy­ve­na­te Vil­niu­je. Gal jau pa­mir­šo­te že­mai­čių tar­mę?..

       – Že­mai­čių tar­mės ne­pa­mir­šau ir ne­pa­mir­šiu – taip kal­bu su sa­vo ma­ma, vi­sa gi­mi­ne ir tais, ku­rie yra iš Že­mai­ti­jos. Ra­di­jo sto­ty­je M-1 vie­nu me­tu že­mai­čių bu­vo daug – aš, Ri­char­das Jo­nai­tis, Min­dau­gas Sta­siu­lis… Su jais ne ete­ry­je ki­taip ir ne­kal­bė­da­vo­me. Ir šian­dien su Min­dau­gu tar­pu­sa­vy­je kal­ba­me tik že­mai­tiš­kai – ki­taip ne­išei­na. Bū­na, ir ete­ry­je spe­cia­liai pa­že­mai­čiuo­jam. Šiuo me­tu tai daž­niau da­ro­me su Gab­rie­le Mar­ti­ro­sia­nai­te – ji yra iš Mo­sė­džio kraš­to ir vi­sai ne­blo­gai kal­ba že­mai­tiš­kai, tad „paeg­za­mi­nuo­ja­me“ ją. Ta­čiau prie žmo­nių, ku­rie ne­kal­ba že­mai­tiš­kai, nie­ka­da ir ne­si­sten­giau že­mai­čiuo­ti. O kam? Man juo­kin­ga, kai per prie­var­tą ki­ša­ma že­mai­čių ar ko­kia ki­ta tar­mė ten, kur jos ne­rei­kia.

       – Ve­da­te ne tik lai­dą, bet ir ri­kiuo­ja­te ves­tu­ves, ki­tus ren­gi­nius. Kaip vi­sur spė­ja­te? Ar lie­ka lai­ko šei­mai, drau­gams, po­mė­giams?

       – Lai­kas… Jis yra bjau­rus, jo nuo­la­tos trūks­ta. Bet sten­giuos, kad ir šei­ma ne­nu­ken­tė­tų, ir  sau lai­ko lik­tų. Tu­riu „pa­to­gų“ po­mė­gį – kai juo už­sii­mu, vi­si jau mie­ga. Ma­ne vi­sa­da do­mi­no ast­ro­no­mi­ja. Prieš po­rą me­tų ga­vau do­va­nų pir­mą­jį te­les­ko­pą ir… „su­si­rgau“. Ma­nau, vi­sam lai­kui. Gied­ras nak­tis sten­giuo­si leis­ti lau­ke su te­les­ko­pu. Ne­nu­sa­ko­mas jaus­mas ste­bė­ti ga­lak­ti­kas, žvaigž­džių spie­čius, ūkus, ku­rie yra už N švies­me­čių nuo mū­sų. Pa­ma­žu pla­nuo­ju pe­rei­ti prie mė­gė­jiš­kos ast­ro­fo­tog­ra­fi­jos – ma­ty­sim, kas iš to išeis… O kai bū­siu se­nas, sva­jo­ju sa­vo mo­čiu­tės, ku­ri gy­ve­na Luk­nė­nuo­se, že­mė­se, to­li nuo mies­to švie­sų, pa­si­sta­ty­ti ne­di­de­lę ob­ser­va­to­ri­ją. Sė­dė­siu ten ir ste­bė­siu dan­gų. Il­gai­niui pa­mir­šiu skus­tis, kirp­tis – apaug­siu plau­kais. Dar vė­liau at­si­ri­bo­siu nuo išo­ri­nio pa­sau­lio. Mais­tą bei kit­ką tieks vai­kai ir žmo­na. Apie ma­ne po vi­są ra­jo­ną sklis le­gen­dos, kaip apie pa­mi­šė­lį, gy­ve­nan­tį Luk­nė­nuo­se. Ir kai tos is­to­ri­jos jau eis iš lū­pų į lū­pas, kai apie tai bus kal­ba­ma par­duo­tu­vė­se, dar­bo­vie­tė­se ir po sek­ma­die­nio Mi­šių, kai ma­ni­mi bus gąs­di­na­mi ne­pak­lus­nūs vai­kai, o suau­gu­sie­ji vengs vaikš­čio­ti gat­vė­mis tam­siuo­ju pa­ros me­tu – iš­kel­siu sa­vo kan­di­da­tū­rą Plun­gės me­ro rin­ki­muo­se ir, ži­no­ma, lai­mė­siu.

       – Gal gy­ve­ni­me va­do­vau­ja­tės ko­kiu nors šū­kiu?

       – Kol kas ne­si­va­do­vau­ju, bet la­bai no­rė­čiau iš­ban­dy­ti ir ku­rį lai­ką tap­ti „Yes Man’u“ – tai toks žmo­gus, ku­ris vis­kam sa­ko TAIP. Ta­da ma­no šū­kis bū­tų „Taip“ – kaž­ka­da taip ir pa­da­ry­siu.

       – Tur­būt da­bar sa­ve lai­ko­te la­biau  vil­niš­kiu  nei  plun­giš­kiu?

       – Vi­sa­da sa­kau, kad esu iš Plun­gės, bet jau 11 me­tų gy­ve­nu Vil­niu­je. Ma­nau, taip pri­si­sta­ty­siu ir atei­ty­je. Aš esu plun­giš­kis – čia gi­miau, užau­gau, tai­gi, koks aš vil­niš­kis? Esu plun­giš­kis, gy­ve­nan­tis Vil­niu­je.

       – Ko pa­lin­kė­tu­mė­te jau­ni­mui, sie­kian­čiam tap­ti ra­di­jo lai­dų ve­dė­jais ar­ba ki­tos spe­cia­ly­bės asais?

       – Bū­siu ba­na­lus, bet tur­būt tai ir yra vie­nin­te­lė tie­sa. Jei tu­ri­te sva­jo­nę – jos tie­siog sie­ki­te. Bū­na keis­ta, kai žmo­gus sa­ko, jog la­bai no­rė­tų tap­ti krep­ši­nin­ku, o tuo me­tu sė­di par­ke su „čip­sų“ pa­ke­liu ir ci­ga­re­te dan­ty­se… Vis­kas yra jū­sų ran­ko­se. Kai sens­ti, su­pran­ti, kad se­no­lių iš­min­tis ir pa­tar­lės at­si­ra­do ne šiaip sau. „Kaip pa­si­klo­si, taip iš­mie­go­si“, „Ką pa­sė­si, tą ir pjau­si“, „Kiek­vie­nas yra sa­vo li­ki­mo kal­vis“. Vi­sa tai yra šven­ta tie­sa. Tik, de­ja, kai tau pen­kio­li­ka, to ne­sup­ran­ti.

       – Ačiū už at­sa­ky­mus.

Informacija parengta pagal laikraščio  „Žemaitis“ korespondentės Rū­tos Lau­ri­nai­tie­nės medžiagą