2015-01-09
Mokytoją Bronislovą Pocių turbūt pažį sta visa Plungė. Dažnas gatvėje ar kitur sutiktas žmogus jam taria „labas“. Ir tai nestebina. Juk jis – plungiškis nuo pat gimimo. Be to, daugiau nei keturiasdešimt metų B. Pocius atidavė mokytojo darbui. Per šį laiką plėtėsi jo kolegų, pažį stamų, mokinių ratas. Tačiau pastaruoju metu kraštiečiai ilgametį istorijos mokytoją pažį sta ir kaip kolekcininką. Jis jau kvietė aplankyti senovinių banknotų, monetų bei medalių parodas, o neseniai surengta jo saugomų religinio turinio knygų paroda. Knygos eksponuotos Plungės viešojoje bibliotekoje.
Rengti parodas B. Pociui padeda ilgiau nei metus veikiantis Plungės kraštotyrininkų klubas „Pilaitė“. Pagrindinis jo tikslas – vienyti žmones, kurie rūpintųsi savo krašto praeities išsaugojimu. Vienas tokių yra ir mokytojas bei istorikas B. Pocius.
Aktyviu plungiškiu džiaugiasi visa „Pilaitės“ bendruomenė. „Klubas veikia tik šiek tiek ilgiau nei metus, o mes jus pakvietėme jau į trečiąją B. Pociaus turimų eksponatų parodą“, – kalbėjo klubo vadovė Otilija Juozapaitienė, sveikindama parodos autorių bei jos lankytojus.
Tiesa, prieš pat parodos atidarymą bibliotekoje vyko plungiškių kraštotyrininkų susirinkimas. Jo metu didžiausias dėmesys skirtas klubo narei Julijai Kiškienei. Ilgametė mokytoja šventė gražų 80-ies metų jubiliejų. Pasveikinti ją panoro ne tik visi „Pilaitės“ nariai, bet ir buvę J. Kiškienės kolegos.
Pakilia nuotaika kraštotyrininkai „užkrėtė“ ir B. Pociaus paroda pasigrožėti atėjusius plungiškius, kurie vėliau prisipažino, kad pažinties su šio autoriaus kolekcijomis laukia su didžiuliu nekantrumu, mat kaskart jis pristato kažką neį prasto ir ypač vertingo. Su susirinkusiųjų nuomone sutiko ir bibliotekos direktorė Violeta Skierienė. Anot jos, B. Pocius yra kolekcininkas iš didžiosios raidės. „Ir ne vien dėl to, kad jo saugomos senienos yra vertingos, bet ir todėl, kad apie kiekvieną jis gali daug papasakoti. Tuos, kurie nieko nežino apie pačių renkamus daiktus, galima vadinti paprasčiausiais sendaikčių rinkėjais“, – kalbėjo direktorė. V. Skierienės nuomone, B. Pocius yra išskirtinis ir dėl to, kad noriai dalijasi savo saugomomis bei nuolat atsinaujinančiomis kolekcijomis su visuomene – pristato jas bei papasakoja, kaip jo namuose atsirado kone kiekvienas daiktas.
Istorikas papasakojo ir apie religinio turinio knygų kelią iki jo rankų. Jis atskleidė, kad tokias knygas, kaip ir senovinius pinigus, pradėjo rinkti bei kaupti mirus jo mamai. Vertingiausia religinio turinio knyga plungiškis laiko būtent mamos jam paliktą giesmių knygą – kantičką, kuri išspausdinta 1859-aisiais. Seniausiai B. Pociaus saugomai maldaknygei – beveik du šimtai metų. Tokių, kaip ir kitų, pristatytų parodoje, seniai niekas nebespausdina. Dėl to jos – itin vertingos.
Kolekcininkas neslėpė, kad jam į domus ne tik pats kolekcionavimo procesas, bet ir pažintis su nauju daiktu. Todėl šias knygas, kaip ir likusį savo senienų lobyną, jis yra kruopščiai išnagrinėjęs. Mokytojas sakė, kad kiekvieną maldaknygę yra ne tik vartęs, bet ir skaitęs. Todėl žino, kada ir kur kiekviena iš jų išspausdinta. O leistos jos visur, tačiau dauguma „gimusios“ Tilžėje, Vilniuje, Kretingoje, kai kurios – Brukline, čŒikagoje.
Atėjusieji susidomėję klausėsi B. Pociaus. Smalsumo skatinami, jam uždavė ne vieną klausimą. Aktyviausia plungiškio „tardytoja“ buvo kraštotyrininkė Veronika Simutienė.
Informacija parengta pagal laikraščio „Žemaitis“ korespondentės Gintarės Karmonienės medžiagą
