Plungės viešosios bibliotekos savanoriai baigia rudens pradžioje pradėtą projektą „Plungės veidai“. Idėjos autorius prancūzas Romain Asensio, kuris Plungėje gyvena jau aštuonis mėnesius, įkvėpimo pasisėmė iš panašaus jo paties jau vykdyto projekto Kanadoje ir internetinių projektų Humans of New York bei Humans of Vilnius. Kartu su R. Asensio projektą Plungėje įgyvendino du vietiniai savanoriai – Aroldas Zdramys ir Rosita Reinikytė.
„Plungės veidai“ – fotografijų paroda, kuria siekiama parodyti kuo visapusiškesnę miesto ir rajono žmonių įvairovę. Šiuo projektu norime atidžiau pažvelgti į žmones, kurie savo darbais kasdien prisideda prie Plungės kūrimo. Pasirinktus žmones fotografavome jų kasdienėje darbo ar laisvalaikio aplinkoje. Kiekvienam projekto dalyviui bus skirta viena fotografija, prie kurios pateikta trumpa ištrauka iš interviu su juo.
Parodos autoriai nori pasakyti, kad miestas – tai ne vien jo istorinis paveldas, bet, pirmiausia, žmonės, kurie jame gyvena. Pažvelgus į istoriją, miesto kūrėjai visada buvo itin svarbūs žmonės. Nuo antikos atstovo Aristotelio veikalo „Politics“ iki šių laikų sociologo Maurice Halbwachs ir jo teorijos, kad miestas – tai kolektyvinės atminties veidrodis, visi socialiniai mokslai teoriškai aiškino itin glaudų ryšį tarp žmogaus ir miesto. Norima pabrėžti sociologijos šaką – vadinamą miesto sociologiją, – kuri kalba apie ryšį tarp miesto ir jo gyventojų. Susimąsčius apie miestą, jo kultūrinį ir socialinį gyvenimą, akivaizdžiai suvokiama, jog svarbiausia jo dalis ir kūrėjai yra patys miesto žmonės. Gal istorijoje, kaip svarbiausi miesto kūrėjai, išlieka tik keli žmonės, tačiau prie miesto kūrimo prisideda kiekvienas – nesvarbu, kas jis bebūtų.
Paroda vieną mėnesį bus eksponuojama Plungės rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje.
ORGANIZATORIŲ MINTYS
Siekiant suprasti „Plungės veidų“ idėją, pirmiausia reikia grįžti į projekto pradžią. Motyvas kurti šį projektą buvo mano stažuotė Kvebeke 2010 metais. Čia buvau kultūros projektų vadovas. Praėjus tam tikram laikui, per kurį stebėjau ir analizavau šį regioną, mane sukrėtė jame vyraujanti identiteto problema. Po šio pastebėjimo mano projekto tikslu tapo kultūrinio paveldo, šiuo atveju – nematerialaus paveldo, panaudojimas ieškant atsakymo į tapatybės klausimą, tinkamą būtent šiam regionui.
Kultūra visuomenėje turi svarbų vaidmenį, nesvarbu, apie kurį lygmenį kalbama: vietinį, regioninį ar nacionalinį. Kultūra – ne tik pramogos, ji turi platesnį tikslą. Kultūra turi nešti žinią, atsakyti į kylančius klausimus. Per keturis mėnesius buvo sukurta kilnojamoji paroda. Pagrindinė parodos koncepcija buvo nematerialaus kultūrinio paveldo paieška, remiantis penkiais žmogaus pojūčiais – kvapu, lytėjimu, klausa, jutimu ir regėjimu. Viena vertus, paroda akcentavo to regiono paveldą, kita vertus, padėjo atsakyti į klausimus apie regiono identitetą.
Taip gimė ir „Plungės veidų“ idėja. Savanoriaudamas aš daug sužinojau apie Plungės miesto istoriją, bet dauguma pasakojimų buvo apie praeitį. Aš norėjau daugiau dėmesio skirti miesto dabarčiai bei parodyti miestą kitu aspektu, – kad įdomūs gali būti ne tik svarbūs asmenys, bet ir paprasti plungiškiai, kurie savo kasdieniu darbu kuria miestą. Matydavau, bet nepažinojau kai kurių žmonių, kuriuos pristatysime šioje parodoje. Tai taikytina ir kitiems Plungės žmonėms.
Žvelgiant į šį projektą ne vien kaip į fotografijų parodą, bet kaip į socialinį dialogą, kalbinant vietos žmones apie praeitį, dabartį ir ateitį, akivaizdžiai matyti šių dienų pliusai ir minusai bei visos galimybės siekti, ko tik norisi. Jaučiamas ir ilgesys „tų gerų laikų“, kaip prisiminė ne vienas pašnekovas, kai visi vienas kitą pažinojo ir eidamas gatve beveik vien tik su pažįstamais ir prasilenkdavai, kai nereikėjo rašyti projektų, kad kažkas vyktų, nes žmonės savaime susiburdavo, nes jie nesėdėjo namie prie televizorių, o tokio daikto kaip kompiuteris iš viso nebuvo.
Susipažindamas su miesto praeitimi tik iš antrinių šaltinių, sužinai, kas kur buvo, kur stovėjo vienas paminklas ar kitas, kur aikštės ar pastatai, kurių jau seniai nebėra, tačiau taip gerai to meto atmosferos nepajusi, kaip klausydamasis žmogaus, kuriam tai buvo jo kasdienybė. Žvelgiant į šiandieną, gera sužinoti, kas žmogui teikia džiaugsmo: darbas, laisvalaikis, šeima ar net nesvarbu kas. Vertinant iš profesinės pusės, įdomu pastebėti, kad kai kurių kalbintų specialistų darbas pasikeitė taip, kaip net neįmanoma buvo įsivaizduoti. Numatant perspektyvas, reikia pripažinti, kad yra visos galimybės bendrauti, kad užtenka ir vieno tam tikros srities entuziasto, kad susiburtų žmonių grupė.
Esame dėkingi kiekvienam, sutikusiam dalyvauti šiame projekte, bet labiausiai dėkoju visiškai nepažįstamiems žmonėms, kurie mielai sutiko mus priimti, tiksliai nežinodami, ką mes ruošiamės daryti. Einame nuo bendravimo link bendradarbiavimo.
Mėgstu stebėti aplinką, žmones bei jų tarpusavio santykius. Kiek tik pamenu, visada, matydama skirtingus žmones, susimąstydavau apie jų gyvenimą, jų istoriją. Pavyzdžiui, kaskart pamačiusi benamį pagalvoju – „kas jo gyvenime nulėmė tokius pokyčius?“ Tikriausiai būtent todėl mane likimas ir pastūmėjo studijuoti sociologiją – mokslą apie visuomenę.
Ilgai gyvendamas viename mieste, susikuri tarsi savo tvarkaraštį bei žemėlapį – pagal veiklą, pagal dažniausiai lankomas vietas. Pavyzdžiui: namai, mokykla, būrelis, parduotuvė, namai. Taip pat turi ir savo nuolatinius takus toms vietoms pasiekti. Visa tai tampa rutina, prie kurios gana greitai pripranti, ir tuomet pradedi nebepastebėti detalių. Bet ar esat mėginę šiuos takus pakeisti? Eiti į kitą nei visada parduotuvę ar bevaikštant pasukti dar paties nemintu keliu? Kiek daug nuostabių dalykų galima atrasti. Būtent taip nutiko ir man šios parodos organizavimo metu. Nors didžią gyvenimo dalį praleidau čia, Plungėje, bet, pasirodo, tikrai dar ne visur yra tekę lankytis.
Dar kartą įsitikinau, jog Plungė graži ne tik savo išore, pavyzdžiui, Oginskių rūmais, parku, naująja biblioteka, bet ir savo žmonėmis. Ypač – savo žmonėmis. Šį rudenį projekto metu kalbinti plungiškiai savo šypsenomis bei nuoširdumu mus ne kartą įkvėpė bei paskatino tik dar aktyviau darbuotis.
Labai tikiuosi, jog žmonės susidomės šia mūsų idėja ir apsilankys parodoje, kad pamatytų savą Plungę šiek tiek kitaip.
PROJEKTO HEROJŲ PAMč„STYMAI APIE PLUNGč˜
Kartais atrodo, kad Plungė yra gana nedidelis miestelis. Tačiau kai per vieną dieną reikia nueiti į naująsias kapines, iš jų – į biblioteką, o iš ten – į Varkalius ir vėl atgal… Tuomet miestas tikrai nebeatrodo toks jau mažas.
Vykdant projektą, savanoriams dažnai tekdavo nueiti netrumpą kelią, kol pasiekdavo projekto dalyvius. Bet tai nebuvo minusas. Toks vaikščiojimas – tik dar viena galimybė pamatyti neatrastas miesto vietas, ypatingai savanoriui iš Prancūzijos. O ir pati maniera, kuria projekto herojai mus, savanorius, sutikdavo, atpirkdavo viską. Žmonės tikrai nuoširdžiai džiaugėsi jiems parodytu dėmesiu ir, gal iš pradžių kukliai besišypsoję, vėliau apie viską su mumis kalbėdavosi tarsi seni pažįstami. Dažniausiai pokalbiai vykdavo projekto herojų darbo vietose, tačiau ne kartą teko kalbėtis ir prie puodelio kavos.
Spėjame, jog jei reikėtų išrinkti įsimintiniausią interviu, visi pasirinktume skirtingai. Bet dėl to, jog vykdydami šį projektą džiaugėmės turima galimybe visus pažinti, sutariame visi. Tikriausiai smagiausia yra tai, jog vienu apsilankymu pas herojus viskas nesibaigė – jau teko bevaikštant mieste su jais susitikti. Tuomet tikrai smagu yra sustoti, pasisveikinti ir pasiteirauti, kaip viskas sekasi. Ar tiesiog praeinant apsikeisti šypsenomis.
Šiame straipsnyje publikuojamos visų projekto herojų nuotraukos ir trumpos citatos iš vykusių interviu. Tačiau čia matysite ne tuos darbus, kurie bus parodoje. Publikuodami kitas nuotraukas ir ištraukas iš interviu, savanoriai nori parodyti dar vieną perspektyvą, nori suteikti galimybę artimiau pažinti projekto dalyvius.
Albinas Tamkevičius:
„Jau trisdešimt metų dirbu Plungės ligoninėje radiologu. Per visus šiuos metus ligoninėje bei pačiame mieste įvyko tiek įvairiausių pasikeitimų, apie kuriuos čia atvykęs net negalvojau.“
Birutė Riaukienė:
„Iš vaikystės labiausiai atsimenu Užgavėnes. Mieste būdavo daug arklių, jų tempiamų rogių… Aš vis dar tebelaukiu, kad tokios šventės vėl vyktų mūsų parke.“
Raimondas Aponkus:
„Linkiu Plungei išlikti tuo Žemaitijos perliuku, kokiu ji yra ir dabar.“
Mindaugas Bondauskis:
„Tikiuosi, kad žmonės liks Lietuvoje, neišvažiuos į užsienį. Norėčiau, kad visi prisidėtų prie Plungės kūrimo, kad visi kažką padarytų Plungės labui – nebūtinai kažką apčiuopiama, tiesiog gerą darbą. Jei visi taip galvotų, miestas būtų gražesnis, saugesnis.“
Julius Meškauskas:
„Miestui ir žmonėms palinkėčiau vienybės ir meilės, nes jeigu bus meilė – bus ir vienybė, nebus priešingybės ar pavydo, žmogus priims kitą žmogų tokį, koks yra.“
Birutė Šukienė:
„Džiaugiuosi, jog Plungėje turime nuostabųjį Oginskių muzikos festivalį.“
Sigita Vaičiūtė:
„Man patinka Plungės žemaitiškumas – miestiečiai yra tikri žemaičiai ir tuo didžiuojasi.“
Inga Jurkuvienė:
„Mano pirmasis klientas buvo tėtis, dar pamenu, kaip su siuvėjos žirklėmis kirpau jam plaukus, o jis man aiškino, kaip žirkles ir rankas laikyti. Tėtis liko patenkintas mano darbu. Tokia buvo mano profesijos pradžia.“
Ieva Šilytė:
„Prisimenu, kad vaikystėje labai patikdavo eiti į miesto šventes, matyti to laikotarpio populiarias grupes ir valgyti cukraus vatą.“
Stasė Šliuožienė:
„Aš manau, kad Plungė ateityje bus ypatingai graži. Vien jau dabar nuėjus į parką – koks jis atsinaujinęs! Tikiu, kad gražės ir vaikų biblioteka bei Plungės Laisvės alėja.“
Gintaras Armalis:
„Pamenu, kai aš augau, visa Plungės jūros pakrantė buvo nusėta valtimis. Kai ateidavai pažvejoti, nebūdavo net kur normaliai atsistoti. Tuomet žmonės poilsiaudavo irstydamiesi valtimis po ežerą.“
Giedrius Glemža:
„Man labiausiai patinka Plungės miesto šventės; stengiuosi jose dalyvauti kasmet.“
Eugenijus Jankauskas:
„Ateityje norėčiau matyti švarų, gražų, žalią, kultūringą ir šviesų provincijos miestelį.“
Zita Stasiškienė:
„Turėdavau metalo kalinėjimo būrelius, parodas ruošdavome, ateidavo daugiausiai berniukai, tik viena mergaitė. Daugiausiai tai išdykėliai, bet jie ten užsiimdavo darbu ir tikrai buvo nuostabūs žmonės. Tie išdykėliai tapdavo gerais, darbščiais vaikais.“
Liuda Gricienė:
„Savo darbu džiaugiuosi, man jis nenusibosta. Iš tikrųjų smagiau gyventi, kai darbas patinka. O veterinare norėjau būti nuo pat mažumės. Kai kurios vaikystės svajonės būna naivios, bet šita buvo tikslinga, niekada nesigailėjau tapusi veterinare.“
Rimantas Viršilas:
„Pasirinkau mechaniko darbą, nes jis labai artimas mano širdžiai. Žinoma, jei man nepatiktų, nedirbčiau.“
Žilvinas Kubilius:
„Vasarą vakarais dažnai išvažiuojame su draugais dviračiais pasivažinėti, tai pasidžiaugiam savo miestu. Visada prasukam ir pro parką – ten galima atrasti daug nuostabių vietų bei pasimėgauti ramybe.“
Jovita Tirevičiūtė:
„Gimiau ir užaugau Paežeriuose, tačiau nuo pat mažumės visi keliai mane vedė į Plungę. Šio miesto nekeisčiau į jokį kitą; geriausi prisiminimai čia.“
Francesco Cotticelli:
„Man patinka, kai žmonės lieka patenkinti. Žmonės, kurie atvažiuoja pas mus pavalgyti, tikisi gauti kažką kitokio negu visur kitur. Ir man labai patinka, kai žmonės, apsilankę mūsų restorane, išeina patenkinti.“
Juozas Daračius:
„Nepamirškit saugoti save ir savo turtą.“
Algirdas Žutautas:
„Suvalgyti žuvį nėra jokio malonumo: nuėjai į parduotuvę, nupirkai, ir viskas. Bet štai ją ištraukti, pagauti… čia yra malonumas.“
Genovaitė Maželienė:
„Plungė – toks ramus miestelis. Žmonės daugiau mažiau pažįstami, eini gatve – ir esi savas. Smagu gyventi tokiame mažame miestelyje, į didmiestį net netraukia. Patinka ir tai, jog netoliese jūra, o visur aplink – miškai.“
Aliona Zajauskienė:
„Man atrodo, kad kuo mažesnis miestelis, tuo šiltesni žmonės. Ypatingai prieš šventes – klientės man tampa kaip šeima.“
Eugenijus Bunka:
„Buvo įprasta: tėvai pareidavo namo iš darbo paprastą dieną, ne šeštadienį ar sekmadienį, bet paprastą dieną, pasiimdavo vaikus ir išeidavo į Plungę pasivaikščioti Vytauto gatve iki bažnyčios ir atgal. Į vieną pusę eidavo viena puse, atgal – kita, kad pabendrautų, kad susitiktų, pasišnekėtų, pasidalytų naujienomis. Žmonės dar nebuvo atpratę bendrauti.“
Uršulė Stonkutė:
„Palinkėčiau, kad mieste būtų du nauji objektai: modernus daugiafunkcis jaunimo centras, kuriame save realizuoti ir laisvalaikį leisti galėtų ne tik mokyklinio amžiaus jaunimas, bet ir kiti jauni žmonės. Plungei reikalinga ir nauja galerija, kurioje vyktų koncertai, parodos. Tai galėtų būti didžiausias traukos centras Žemaitijoje.“
Algirdas Šimkevičius:
„Kai filmuoji, nelabai ir matai tą Plungę, kai vėliau peržiūri, tada tepamatai.“
Laima ir Virginijus Zaveckiai:
„Tiesiog norisi, kad daugiau žmonių sugrįžtų atgal į Plungę.“
Albertas Lukšas:
„Miestas vis gražėja. Linkiu, kad visi turėtų darbą.“
Juozas Milašius:
„Plungiškiams linkiu nenustoti tikėti, jog bus geriau. Aš ir pats sau to linkiu.“
Vaikų ir jaunimo teatras „Saula“:
„Mums įdomiausias ir įsimintiniausias renginys yra tarptautinis vaikų ir jaunimo teatrų festivalis „Mažoji Melpomenė“, kuris vyksta Plungės miesto kultūros centre. Festivalio dienomis į Plungę suvažiuoja virš 300 festivalio dalyvių iš įvairių užsienio šalių. Festivalio metu vyksta teatro meno kūrybinės laboratorijos, Senamiesčio aikštėje ir Kultūros centre vyksta įvairiausio pobūdžio užsiėmimai vaikams ir jaunimui.“
Svaja Mitkienė:
„Linkiu plungiškiams daugiau šypsotis.“
Genovaitė Žiobakienė:
„Mano nuomone, Plungė buvo ir yra muzikantų bei menininkų kalvė. Vyšniauskas, Kulikauskas, Praspaliauskis ir kiek daug kitų… jie visi baigė tuometinę Plungės muzikos mokyklą.“
Alma Šakienė:
„Krosas ir mankšta rytais, sveika mityba, maudynės Babrungo upėje tiek vasarą, tiek žiemą ir dviratis jau tapo neatsiejama mano gyvenimo dalimi.“
Židrūnas Gelumbickis:
„Reikėtų kiek įmanoma stengtis investuoti į tuos pastatus, kurie jau yra seniai pastatyti, juos renovuoti, rekonstruoti, pritaikyti visuomeniniam naudojimui, kad jie būtų gyvi.“
Pierre Costa:
„Lietuvoje nėra kalnų ar dykumų, bet čia labai rami, graži gamta. Gyvenau Aukštaitijoje, bet persikrausčiau čia dėl gamtos, aplinkos.“
Dainora ir Vytaras Gedvilai:
„Dviračiu niekada niekur nepavėluosi, protingai išnaudosi savo laiką. Tad pažįstami nebesistebi pamatę mane į koncertą ar bažnyčią minančią dviračiu.“
Rolandas Mačiuitis:
„Šachmatais žaidžiu nuo septynerių, tai… jau beveik keturiasdešimt metų. Mokykloje daugiau jokio kito būrelio nelankiau, tik šachmatų, kai tuo metu bendraamžiai lankė futbolą ar krepšinį. Jei aš savaitgalį nepažaidžiu šachmatais, tai kita savaitė man jau kaip ir sugadinta. Čia hobis, galima bet ką dėl to paaukoti.“
Zita Labogienė:
„Šypsokimės, nors ir skaudu, nors ir sunku, mėginkime šypsotis. Su ta šypsena vienas kitą pradžiuginsime bei dalysimės šiluma ir gerumu. Tai nieko nekainuoja.“
Jonas Varkalys:
„Kai gyveni, pats nelabai pastebi to miesto pasikeitimo. Daugiau tai pamato iš kitur atvykę, besisvečiuojantys. Tačiau Plungė tikrai keičiasi, gražėja.“
Nuoširdų ačiū tariame projekto dalyviams, institucijoms bei visiems, prisidėjusiems prie projekto įgyvendinimo. Didelis ačiū mūsų fotografams: Romain Asensio, Rositai Reinikytei, Aroldui Zdramiui, Renatai Jastrumskienei, Silvijai Galvadiškytei, Dariui Sausdravui, Kristinai Paulauskaitei ir Oksanai Šukienei.
Plungės viešoji biblioteka
Žemaitijos TV videoinformacija –
https://www.youtube.com/watch?v=9jplh0Retz8&list=UUZyXo2wYXaaLtdWPQo0HACg&index=4