Plun­gišÂ­kiai ra­gi­na­mi pa­si­ryžÂ­ti gra­žiam po­el­giui – tap­ti glo­bė­jais

       „Kiek­vie­nam vai­kui rei­kia šei­mos“,- ši­taip pa­va­din­ta dis­ku­si­ja or­ga­ni­zuo­ta va­sa­rio 19-ąją. Jo­je kal­bė­ta apie vai­ko glo­bą ir si­tu­a­ci­ją mū­sų sa­vi­val­dy­bė­je. Plun­gės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos Vai­ko tei­sių ap­sau­gos sky­riaus (VTAS) vy­riau­sio­ji spe­cia­lis­tė Bi­ru­tė Va­liū­nie­nė ap­gai­les­ta­vo, jog net ar­ti­mi gi­mi­nės ne vi­sa­da no­ri glo­bo­ti li­ki­mo nu­skriaus­tą ma­žy­lį , tad ko no­rė­ti iš sve­ti­mų. „Tūp­čio­ja­me vie­to­je“, – apie tai, jog kas­met pa­na­šus vai­kų skai­čius gy­ve­na tiek pas glo­bė­jus, tiek vai­kų glo­bos na­muo­se, kal­bė­jo glo­bos ir rū­py­bos sri­ty­je dir­ban­ti spe­cia­lis­tė.

      Su­si­rin­ki­me taip pat da­ly­va­vo Glo­bė­jų ir į tė­vių ren­gi­mo pro­gra­mos ates­tuo­tos so­cia­li­nės dar­buo­to­jos Jo­lan­ta Za­bu­rie­nė ir Kris­ti­na Na­vic­kai­tė, Plun­gės pe­da­go­gi­nės psi­cho­lo­gi­nės tar­ny­bos (PPT) spe­cia­lio­ji pe­da­go­gė me­to­di­nin­kė Jū­ra­tė Ka­ra­lie­nė, Plun­gės vai­kų glo­bos na­mų di­rek­to­rė Ge­no­vai­tė Ūsie­nė ir So­cia­li­nės pa­ra­mos sky­riaus ve­dė­ja Ge­no­vai­tė Va­sy­lie­nė.

      Už vai­ko glo­bą, rū­py­bą ir į vai­ki­ni­mą at­sa­kin­ga spe­cia­lis­tė B. Va­liū­nie­nė pra­dė­jo nuo to, jog glo­bos si­tu­a­ci­ja sta­bi­li apie de­šimt me­tų. Vie­nais me­tais ke­le­tu vai­kų dau­giau bū­na glo­bo­ja­mų šei­mo­se, ki­tais me­tais dau­giau at­si­du­ria vai­kų glo­bos na­muo­se, bet skai­čius pa­na­šus – maž­daug po 60 ne­pil­na­me­čių gy­ve­na tiek val­diš­ko­je į stai­go­je, tiek pas glo­bė­jus. „Sun­ku iš­ei­ti iš to už­bur­to ra­to. Jei jau vai­kas pa­smerk­tas gy­ven­ti vai­kų glo­bos na­muo­se, tai nie­kaip ne­su­ran­da­me jam glo­bė­jų. Net ar­ti­mi gi­mi­nai­čiai šios at­sa­ko­my­bės kra­to­si“, – ap­gai­les­ta­vo spe­cia­lis­tė.

      Gai­la, bet pa­gar­bos ver­ti pa­vyz­džiai, kaip pa­ste­bė­jo B. Va­liū­nie­nė, pas mus re­tai vie­ši­na­mi, nors Lie­tu­vo­je tik­rai yra gar­sių žmo­nių, ku­rie ta­po glo­bė­jais (pa­vyz­džiui – No­me­da Mar­čė­nai­tė). Šioks toks su­ak­ty­vė­ji­mas ir su­si­do­mė­ji­mas vai­kų glo­ba bū­na po į vai­rių te­le­vi­zi­jos pro­jek­tų, bet plun­giš­kiai vis tiek la­bai sun­kiai ryž­ta­si šiam žings­niui. Tai le­mia ir ne­no­ras pri­si­im­ti at­sa­ko­my­bę, ir ne­di­de­lės iš­mo­kos: vai­kų glo­bos na­muo­se vie­no vai­ko iš­lai­ky­mas per mė­ne­sį kai­nuo­ja 647 eu­rus, o glo­bo­ja­mam vai­kui šei­mo­je iš vals­ty­bės biu­dže­to ski­ria­mi tik 152 eu­rai. Tai­gi, kaip sa­kė B. Va­liū­nie­nė, „biz­nio iš to ne­pa­da­ry­si“.

      Nors pas mus tik­rai yra pa­si­tu­rin­čių gy­ven­to­jų, gar­sių po­li­ti­kų ir ver­sli­nin­kų, ku­rie ga­lė­tų su­teik­ti li­ki­mo nu­skriaus­tam vai­kui na­mus ir at­sto­ti šei­mą, ta­čiau… Gra­žių pa­vyz­džių ne­tu­ri­me. Kur kas daž­niau glo­bo­ti ima­si vi­siš­kai pa­pras­ti žmo­nės. O į vai­kin­tų vai­kų vi­sai ma­žai: nuo 2011-ųjų – tik 7 at­ve­jai. Pen­ki iš jų yra iš­va­žia­vę gy­ven­ti į už­sie­nį .

      Spe­cia­lis­tė mi­nė­jo, kad ša­lies mas­tu yra pri­im­ta pro­gra­ma, pa­gal ku­rią nu­ma­ty­ta ma­žin­ti vai­kų skai­čių glo­bos na­muo­se. Kas­met, iki 2020-ųjų, už­si­brėž­tas tiks­las – su­ma­žin­ti šį skai­čių po 10 pro­cen­tų – vai­kai iš val­diš­kų į stai­gų tu­rės bū­ti ar­ba į vai­kin­ti, ar­ba pa­tek­ti pas glo­bė­jus. Šios pro­gra­mos teks lai­ky­tis ir mums. B. Va­liū­nie­nė ti­ki­si, kad ar­ti­miau­siais me­tais val­diš­ko­je į stai­go­je vai­kų su­ma­žės per­pus.

      Plun­gės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bė­je 2014-ųjų pa­bai­go­je gy­ve­no 7296 vai­kai. Tai su­da­ro 20,2 proc. vi­sų mū­sų gy­ven­to­jų. Be tė­vų glo­bos yra 1,6 proc. vai­kų. Maž­daug 5 proc. gy­ve­na so­cia­li­nės ri­zi­kos šei­mo­se. Ne vi­si vai­kai iš to­kių šei­mų yra iš­vež­ti į val­diš­kas į stai­gas ar pa­te­kę pas glo­bė­jus – lai­ko­ma­si nuo­mo­nės, jog bio­lo­gi­nė­je šei­mo­je vai­kui aug­ti vis­gi ge­riau. Su pro­ble­mi­nė­mis šei­mo­mis nuo­lat dir­ba ir jas lan­ko spe­cia­lis­tai. Ži­no­ma, jei vai­kui to­kio­je šei­mo­je ne­sau­gu, jam ky­la pa­vo­jus – iš­kart ieš­ko­ma glo­bė­jų ar­ba ten­ka ne­pil­na­me­tį iš­vež­ti į val­diš­ką į stai­gą.

      Kaip mi­nė­ta, šiuo me­tu yra 60 glo­bo­ja­mų vai­kų. Di­džio­ji da­lis au­ga pas gi­mi­nes, o vi­siš­kai sve­ti­mų glo­bė­jų, ne­su­si­ju­sių su vai­ku gi­mi­nys­tės ry­šiais, – ma­žu­ma.  Glo­bė­jų klau­si­mas – la­bai sun­kus. Pa­im­ti į šei­mą glo­bo­ti sve­ti­mą vai­ką – di­džiu­lė at­sa­ko­my­bė, rei­ka­lau­jan­ti di­de­lio pa­si­au­ko­ji­mo. To­dėl la­bai svar­bu glo­bė­jui ir pa­čiam pa­si­ruoš­ti. Tam pa­de­da Glo­bė­jų ir į tė­vių ren­gi­mo pro­gra­ma.

      Kaip pa­ste­bė­jo glo­bė­jus ruo­šian­čios dar­buo­to­jos K. Na­vic­kai­tė ir J. Za­bu­rie­nė, šei­mos sam­pra­ta pas mus dar nė­ra to­kia tvir­ta, ko­kia tu­rė­tų bū­ti. Pir­miau­sia kiek­vie­nas gal­vo­ja apie sa­ve. Jau­čia­mas egoiz­mas. Net ar­ti­miems gi­mi­nai­čiams trūks­ta ben­dra­vi­mo. Tie, ku­rie pa­gal­vo­ja apie glo­bą, taip pat tu­ri keis­tų no­rų: sve­ti­mas vai­kas pri­va­lan­tis bū­ti svei­kas, iš ne­ge­rian­čios šei­mos, tu­rė­tų bū­ti pro­tin­gas, kad baig­tų uni­ver­si­te­tą ir ne­da­ry­tų gė­dos…

      Glo­bė­jų ren­gi­mo pro­gra­mos mo­ky­mai su­si­de­da iš 10 su­si­ti­ki­mų po 3 va­lan­das. Mo­ky­mai glo­bė­jams skir­ti tam, kad glo­ba ne­žlug­tų, kad bū­tų tin­ka­mai į ver­tin­tas žmo­gaus ryž­tas pri­im­ti sve­ti­mą vai­ką. Ne­re­tai skep­tiš­kai į šią pro­gra­mą žiū­rin­tys glo­bė­jai po mo­ky­mų dar­buo­to­joms pa­dė­ko­ja. Ži­no­ma, jei glo­bė­jas nesu­si­tvar­ko su pa­rei­go­mis, jis yra nu­ša­li­na­mas teis­mo spren­di­mu. Bet to­kių at­ve­jų bu­vo tik po­ra, jau prieš ke­le­tą me­tų. Kaip gy­ve­na vai­kai glo­bo­ja­mo­se šei­mo­se, tik­ri­na VTAS dar­buo­to­jai maž­daug 3–4 kar­tus per me­tus. Apie pa­ste­bė­tas pro­ble­mas glo­bė­jų šei­mo­se bet ka­da ra­gi­na­mi pra­neš­ti pe­da­go­gai, se­niū­ni­jų dar­buo­to­jai ar kai­my­nai, bet to­kių da­ly­kų bū­na la­bai re­tai.

      Tam, kad vi­suo­me­nės po­žiū­ris į glo­bą pa­si­keis­tų, rei­ka­lin­ga ir pa­lan­kes­nė vals­ty­bės po­li­ti­ka. B. Va­liū­nie­nė ak­cen­ta­vo, jog trūks­ta so­cia­li­nių ga­ran­ti­jų glo­bė­jams, per ma­ža glo­bos iš­mo­ka. Su tuo su­ti­ko ir G. Va­sy­lie­nė. Kai ku­rios sa­vi­val­dy­bės (taip pat ir Plun­gės) yra pri­ėmu­sios nu­ta­ri­mus pri­mo­kė­ti glo­bė­jams iš sa­vi­val­dy­bės biu­dže­to va­di­na­mas pa­gal­bos lė­šas, ta­čiau mū­sų biu­dže­te to­kių lė­šų ne­bu­vo nu­ma­ty­ta nė kar­to. Ve­dė­jos ma­ny­mu, prie­das glo­bė­jams bū­tų tik­rai di­de­lis aks­ti­nas pa­si­im­ti vai­ką. Kiek ži­no­ma, maž­daug de­šimt sa­vi­val­dy­bių mo­ka glo­bė­jams pa­pil­do­mai nuo 130 iki 520 eu­rų per mė­ne­sį .

      Apie Plun­gės vai­kų glo­bos na­mus kal­bė­ju­si di­rek­to­rė G. Ūsie­nė pa­ti­ki­no, jog čia pa­ten­ka tik tie vai­kai, ku­rių tė­vams jau ne­be­į ma­no­ma pa­dė­ti. Da­bar yra 60 vai­kų, dar du lau­kia ei­lė­je… Vai­kų is­to­ri­jos la­bai skau­džios, jau­di­nan­čios. Val­diš­kuo­se na­muo­se tė­vams ne­be­rei­ka­lin­gi ma­žy­liai gau­na vis­ką, iš­sky­rus šei­mos mei­lę. Di­rek­to­rė taip pat kal­bė­jo apie di­džiu­lę at­sa­ko­my­bę prieš nu­ta­riant glo­bo­ti vai­ką. Rei­kia į ver­tin­ti tai, kad net 70 proc. jų vai­kų ne­su­ge­ba mo­ky­tis pa­gal ben­drą­ją pro­gra­mą. Su tais, ku­riems pa­si­se­ka ir jie iš­ei­na, į stai­ga vis tiek pa­lai­ko ry­šį , do­mi­si, kaip se­ka­si. „Juk jie yra kaip mū­sų vai­kai“, – grau­de­no­si di­rek­to­rė.

      PPT pe­da­go­gė J. Ka­ra­lie­nė tei­gė, jog glo­ba pa­si­tei­si­na tik tuo at­ve­ju, kai glo­bė­jai yra pa­si­ry­žę su­teik­ti mo­ti­niš­kus ir tė­viš­kus jaus­mus sve­ti­mam vai­kui. Spe­cia­lis­tė ak­cen­ta­vo glo­bė­jų ir į tė­vių ren­gi­mo pro­gra­mos nau­dą, kal­bė­jo apie glo­bo­ja­mo vai­ko be­si­kei­čian­tį po­žiū­rį į šei­mą.

      Pas mus vai­kai nė­ra iš­plė­šia­mi iš šei­mų taip kaip Nor­ve­gi­jo­je ir iš­kart ati­duo­da­mi glo­bė­jams. Kaip sa­kė B. Va­liū­nie­nė, vai­kas pa­ima­mas tik dviem at­ve­jais: kai gre­sia pa­vo­jus jo gy­vy­bei ar­ba kai glo­ba yra pla­nuo­ta. Emo­ciš­kai tai la­bai sun­ku, bet jei rei­kia gel­bė­ti vai­ką – ten­ka veik­ti. Kal­bant apie nor­ve­giš­ką mo­de­lį , G. Va­sy­lie­nė siū­lė at­kreip­ti dė­me­sį į tai, ko­kie ten „su­ka­si“ glo­bos pi­ni­gai. B. Va­liū­nie­nės nuo­mo­ne, be pa­grin­do į šei­mos gy­ve­ni­mą ins­ti­tu­ci­jos ne­si­ki­ša. Lai­mė, ne­bu­vo nė vie­nos plun­giš­kių šei­mos, ku­ri bū­tų Nor­ve­gi­jo­je pra­ra­du­si vai­kus.

Informacija parengta pagal laikraščio „Plungės žinios“ medžiagą