Šiemet šv. Velykas – Kristaus prisikėlimo, gamtos pabudimo šventę – švęsime balandžio 5-ąją. Taigi laiko iki jų liko nedaug. O ar jau nusprendėte, kaip šiemet marginsite kiaušinius, juk Velykos neį sivaizduojamos be margučių? Galbūt tiesiog dažysite svogūnų lukštais ar merksite į burokėlių nuovirą, gal marginsite vašku, o gal skutinėsite? Platelių moterys tam ruošiasi iš anksto. Aktyviausios plateliškės neseniai rinkosi į Platelių dvaro svirne vykusį seminarą, kurio metu iš seminarą vedusio Gedimino Valantino lūpų sužinojo, kokios temperatūros ir spalvos kiaušinį geriausia dažyti, kaip tai atlikti kruopščiai, nuo ko pradėti ir daugybę kitų dalykų, miklino rankas, bandydamos išgauti į mantriausius margučio raštus, dalijosi patarimais ir smagiai plepėjosi.
Velykos ir kiaušinių marginimas
Žodis „Velykos“ kildinamas iš baltarusiško šventės pavadinimo „Velikyj dienj“ ir reiškia „Didžioji diena“. Tačiau yra ir kitas šio žodžio kilmės aiškinimas. Teigiama, jog Velykų pavadinimas gali būti susijęs su žodžiu „vėlės“, mat mūsų protėviai šiuo laiku aplankydavo artimųjų kapus, nunešdavo jiems maisto, tai dažniausiai būdavo marginti kiaušiniai. Anksčiau Velykos buvo švenčiamos kaip gamtos atgimimo šventė, atėjus krikščionybei, ji sutapatinta su Kristaus prisikėlimu. Įdomu tai, kad šią pavasario šventę kasmet pasitinkame vis kitą dieną – pirmąjį mėnulio pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio.
O kiaušiniai daugiau nei prieš 3000 metų pirmiausia pradėti marginti senovės Egipte ir Persijoje. Lietuvoje margučiai žinomi nuo XIII amžiaus. Mūsų tautiečiams kiaušinis simbolizavo gyvybę, derlingumą, vaisingumą bei gamtos atgimimą. Norint, kad augmenijai netrūktų saulės, ant kiaušinių vaizduotos saulutės, kad laukams netrūktų šviesos ir naktį – žvaigždutės, kad pabustų gyvybė – žalčiukai. Didelę reikšmę turėjo ir paties kiaušinio spalvos. Raudona reiškė gyvybę, juoda – žemę, mėlyna – dangų, žalia – bundančią augmeniją, geltona – pribrendusius javus.
Koks kiaušinis tinkamiausias?
Žemaitijos nacionalinio parko direkcijos Kultūros paveldo skyriaus vedėja etnologė Aldona Kuprelytė Platelių svirne susirinkusioms moterims pirmiausia pristatė G. Valantiną, kuriam patikėta vesti seminarą. Nors daugeliui jo pristatinėti ir nereikėjo. Anot etnologės, svečias – vienas žymiausių mūsų krašto kiaušinių marginimo meistrų, jo išskutinėti ar vašku marginti velykiniai kiaušiniai kasmet papuošia ir Platelių dvaro svirną.
Nors pats meistras sakė kiaušinius dažniausiai gražinąs juos skutinėdamas, nes šitaip galima išgauti daugiau ir į vairesnių raštų, šį syk seminaro dalyviai juos margino vašku, mat skutinėti reikia kur kas daugiau laiko.
Seminaro vedėjas papasakojo, koks kiaušinis tinkamiausias dažyti. Esą dažai geriausiai limpa prie baltos spalvos kiaušinio. Jis neturi būti į skilęs. Kartais menki į trūkimai plika akimi nematomi, todėl G. Valantinas siūlė kiaušinį apžiūrėti po lempa. Geriausia marginti ne atšalusį ir ne ką tik išvirtą, o iki dvidešimt penkių laipsnių atvėsusį kiaušinį . Visada gerai po akimis turėti raštų pavyzdžių. Raštus, kad dailiau išeitų, ant kiaušinio reikėtų pirmiausia nusipiešti pieštuku, pasižymėti pagrindinius marginimo centrus, o jau tada imtis vaško. Marginti, pasak G. Valantino, geriausia nuo viršaus – šitaip lengviau išlaikyti simetriją. Dėl tos pačios priežasties marginant dažnai naudojamą geometrinę figūrą apskritimą geriausia ant kiaušinio nusipiešti skriestuvu.
Reikalinga ir kantrybė
G. Valantinas moterims negailėjo ir kitų patarimų. Sakė, jog dažyti reikėtų apsimovus darbo pirštinę, kad netyčia rankoms prakaituojant kiaušinio neišteptum. Be to, teigė, jog geriau naudoti ne iš apačios žvake kaitinamus šaukštus su vašku, kaip dabar mėgstama, o tiesiog užsidegti žvakę ir laukti, kol pradės tirpti vaškas – esą taip saugiau ir patogiau.
Klausydamos patarimų ir karts nuo karto užmesdamos akį į paties mokytojo dažomą margutį , moterys kantriai į pieštuką į bestą adatėlę mirkė į vašką ir taškavo atsineštus kiaušinius, brėžė linijas. Pasak G. Valantino, kokios linijos išeis, priklauso nuo adatėlės storio. Kuo ji plonesnė, tuo plonesnės ir linijos. „Baigus kiaušinį marginti, jį į merkiame į norimos spalvos dažus. Geriausia – į anilininius, skirtus vilnai dažyti. Juose kiaušinį reikia laikyti nuo 30 iki 60 sekundžių“, – pasakojo žinovas. O A. Kuprelytė priminė, kad natūralūs dažai, naudojamai nuo senovės, yra ir svogūnų lukštai, burokėlių nuoviras arba gauti užmerkus alksnio, ąžuolo žieves su rūdimis.
Baigus dažyti kiaušinį , vašką reikia nuvalyti. Tai galima padaryti paprasčiausiai nagu. Tada margutį nuvalome skudurėliu, kad blizgėtų, galima patepti lašiniais.
Štai ir viskas. G. Valantinas pabrėžė, kad ir tos pačios vištos kiaušiniai, į merkti į tuos pačius dažus, į gauna skirtingus atspalvius. Apskritai kiaušinių marginimas reikalaująs daug kantrybės ir kruopštumo. Jam pačiam esą iš dvidešimties margučių gal tik vienas išeina „parodinis“. O vyras prieš Velykas jų primargina kelias dešimtis. Margindamas pasitelkia fantaziją, idėjų raštams semiasi ir iš pašto ženklų, staltiesių, net iš kryžių.
Informacija parengta pagal laikraščio „Žemaitis” medžiagą