Pirmieji pajūrio fotografai: Paulina Mongirdaitė, Ignas Stropus. J. Klietkutės monografijos pristatymas

       Gegužės 28-ą, šeštadienį, 14 val., Žemaičių dailės muziejuje vyks bibliotekininkės, kraštotyrininkės, fotomenininkės Jolantos Klietkutės knygos „Pirmieji pajūrio fotografai: Paulina Mongirdaitė, Ignas Stropus“ pristatymas.

       Knygoje apžvelgiama fotografijos istorija pajūryje 1890–1944 m. Remiantis archyvine medžiaga, pristatomos fotografų asmenybės, chronologiškai susisteminta fotografinė, leidybinė veikla, darbai, apžvelgiama genealogija, šeima, palikuonys – artimiausia aplinka, nulėmusi šių fotografų gyvenimus, formavusi asmenybes. Pirmą kartą publikuojami pačių fotografų portretai, iki šiol saugoti šeimos albumuose. Knygoje pateikiami faktai, kurie buvo nežinomi arba klaidingi. Leidinys gausiai iliustruotas ikonografine medžiaga iš Lietuvos, Lenkijos, Latvijos muziejų, archyvų, bibliotekų, kolekcininkų bei 24 šeimos albumų.

       „Tikiu, kad kiekvienas žmogus gimdamas atsineša kažkokią savo dovaną ar neregimą paskirtį. Save priskirčiau prie „kronikininkų“, t. y. žmonių, kurie, net patys nežinodami kodėl, renka, užrašinėja įvairius faktus, kol galų gale gyvenimo pabaigoje pamato nuostabią iš jų sudėliotą istoriją. Galbūt mano knyga gali būti įrodymas skeptikams, su kuriais susidūriau, kad net „pilka pelytė“ iš provincijos gali atlikti profesionalų darbą“, – sako autorė, sutikusi atskleisti įdomesnius knygos kūrimo epizodus.

        – Minėjote, jog rašydama knygą gyvenote tarsi detektyve, kuriame reikia išpainioti įvairias neaiškias istorijas, surasti, kur įklijuoti trūkstamą mozaikos dalį…

       – Kiekviena gauta nuotrauka turi savo istoriją, kurią reikėjo išsiaiškinti. Labai įdomu buvo identifikuoti įamžintus žmones, susipažinti su jų gyvenimu. Gaila, kad dauguma jų į leidinį netilpo. Ieškodama P. Mongirdaitės portreto, net prašiau Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro pagalbos: Lietuvoje buvau gavusi nuotrauką, apie kurią girdėjau, kad joje yra užfiksuota krikšto mama tapusi P. Mongirdaitė. Bet, žvelgiant į šią moterį, nuojauta kuždėjo, kad tai ne ji. Gavusi Paulinos portretus iš Lenkijos, kreipiausi į kriminalistus, kad padėtų išsiaiškinti, ar visose fotografijose ta pati asmenybė. Gavusi neigiamą atsakymą, Lietuvos valstybės istorijos archyve susiradau to asmens krikšto metriką ir perskaičiau, kad jo krikštamote buvo Elžbieta Kymantienė (Sofijos Čiurlionienės mama), o ją fotografavo P. Mongirdaitė. Tokių istorijų, kaip ši, buvo begalė.

        – Tyrinėjant užmaršties dulkėmis nugulusius istorijos klodus, teko patirti ir itin nustebinusių, stebuklui prilygstančių situacijų?

       – Taip, Paulinos biografijos faktų paieška – dar viena kone mistinė istorija. Daugybę metų nieko, išskyrus darbus, nepavyko atrasti. Kiek beklausinėjau Lietuvoje, Lenkijoje, JAV – iš visur sulaukdavau atsakymo, kad nevargčiau, nerasiu nei jos portreto, nei biografijos duomenų. Praradusi viltį, į savo asmeninį tinklalapį įdėjau žinutę, kad renku medžiagą ir ieškau bet kokios informacijos apie fotografę P. Mongirdaitę. Po kelių dienų naktį elektroninio pašto dėžutėje, šlamšto skyriuje, pamačiau laišką anglų kalba. Kadangi šia kalba man niekas nerašo, jį norėjau ištrinti. Ir jau bespaudžiant mygtuką „delete“, antraštės tekste pamačiau žodį „Mongird“. Net nutirpau. Atsiverčiau laišką, o jame moteris iš Varšuvos dėsto, kad neseniai vyras tvarkė sandėliuką ir aptiko jos promočiutės prisiminimų sąsiuvinius, kuriuose ji aprašė savo vaikystę Palangoje bei mylimą tetą fotografę Polę Mongird. Moteris rašė, kad jai buvo smalsu, kas ta Mongirdaitė, todėl, įvedus paieškos sistemoje jos vardą ir pavardę, pirmiausia parodė mano tinklalapį su minėtu prašymu. Šis laiškas buvo stebuklas! Štai jau metus susirašinėju su P. Mongirdaitės proproprovaikaite Agnieška Jakubčyk, buvau nuvykusi į svečius, varčiau šeimos albumus, kuriuose net keturios Paulinos nuotraukos! O jos promočiutės prisiminimų sąsiuviniai – tikras lobis, atskleidęs fotografės asmenybę, gyvenimo detales, šeimos aplinkybes ir daug kitų dalykų. Tik šių užrašų dėka pavyko atrasti jos fotopaviljoną Palangoje, kuris beveik nepasikeitęs tebestovi ir šiandien.

       Bet nesužinojau Paulinos gimimo datos, nes gimė tuoj po 1963 metų sukilimo. Spėju, kad šeima tuo metu buvo pasitraukusi į Lenkiją, ir ji galėjo išvysti pasaulį bet kurioje Lietuvos ar Lenkijos vietovėje. Netgi Facebook‘o grupėje „Domiuosi genealogija“ buvau prašiusi kolegų savanorių pagalbos, kad, tyrinėdami metrikų knygas (nesvarbu, kokios vietovės), peržvelgtų ir 1863–1870 metų gimimo įrašus, gal netyčia aptiks ir jos. Deja, nors sulaukiau daug pagalbininkų, reikšmingos datos nepavyko rasti. O ieškoti Varšuvos ar Rygos archyvuose neturiu nei ryšių, nei lėšų.

       Paulina sugebėjo išlikti paslaptinga net mirdama: Palangos kapinėse nepavyko atrasti net palaidojimo vietos, nors taip pat labai daug žmonių buvo išklausinėta. Tiesa, nuojauta kužda apie vieną kapą, bet jame jokio įrašo neišliko, o vietiniai nebeprisimena, kas ten palaidotas.

        – Esate sakiusi, jog senosios fotografijos Jus užburia, žavi, įkvepia, tad jomis norėjote pasidalyti ir su knygos skaitytojais. Vis tik gal išskirtumėte leidinio fotografijas, kurios Jums labiausiai patinka?

       – Tikiu, kad kiekvienas fotografas turi savo mėgstamiausią kadrą. Man tobuliausia P. Mongirdaitės nuotrauka yra 72-ajame leidinio puslapyje – joje užfiksuoti grafai Antanina Sofija ir Feliksas Tiškevičiai su kūdikiu Palangos rūmų vestibiulyje. Ši nuotrauka magiškai traukia ir nepaleidžia žiūrovo žvilgsnio: iš dramatiškos tamsos išnyrantys išraiškingi veidai, laiptų ir kūdikio patalėlių šviesumas sukuria pusiausvyrą. Tai emociškai stipri ir „pagaunanti“ nuotrauka. I. Stropaus – 189-ojo puslapio viršuje esanti nuotrauka „Stropus Kazimieras sugrįžta iš Pirmojo pasaulinio karo“. Reta vaizdų su tokiu stipriu emociniu užtaisu: motina, metusi grėblį, prie koplytstulpio pasitinka sugrįžtantį lazdele pasiramsčiuojantį sūnų. Kadro atsvara – kitos dvi figūros – atbėgantys pasitikti broliai.

        – Dėkui už pasakojimą.

Norinčiuosius daugiau išgirsti ir sužinoti apie garsiuosius pajūrio fotografus – P. Mongirdaitę bei I. Stropų – pabendrauti su autore, kviečiame užsukti į renginį.

Dalia Šimkutė