Nuo 14 metų skautų stovykla „Smilga“, Smilgių kaime po smilgomis

Rugpjūčio 14–20 dienomis pralėkė paskutinioji šią vasarą Plungės Gondingos tunto stovykla „Smilga“, skirta skautams nuo 14 metų.

Stovykla negausi dalyvių, tačiau plačios geografijos. Joje pabuvojo vilnietis Arnas, kauniečiai Jokūbas, Pijus, Renata, Tadas, klaipėdietės Danielė, Aurelija, Ugnė ir Ūla, mažeikiškės Olga ir Milda, rietaviškiai Saulė, Vismantas ir Rapolas, telšiškiai Ieva, Vitalijus ir būrys plungiškių: Barbora, Vilius R., Vilius V., Nojus, Deimantė, Beatričė, Gita, Vincentas, Ignas, Deividas, Agnė, Dovydas, Ieva, Giedrius M., Giedrius P., Andrius, Eglė, Laura, Margarita, Eglė, Gabrielius, Inga, Kristina, Žydrūnas. Dar plungiškiai mažieji futbolininkai su treneriais ir gausus būrys šiauliškių skautų. Vieni ilgiau, kiti trumpiau. Vieni stovyklavo, kiti dar ir vedė edukacijas ar jose dalyvavo, tačiau visi praturtino stovyklą, prisidėjo prie bendro jos paveikslo ir pasaulio kūrimo.

Stovykla kiek neįprasta – visi dalyviai suaugę, vadovams ne itin reikėjo juos prižiūrėti, bendravimas buvo labiau kolegiškas nei globėjiškas. Ir programa laisvesnė, galėjome ilgiau pamiegoti ryte, vietoj mankštos Aurelija sesėms vedė jogą, ne tokios griežtos buvo ramybės valandos ar pastovyklių ribos. Ir valgėme ne visai stovyklinį maistą: buvo ir bulvinių, ir miltinių blynų, kotletų, koldūnų, dešrainių, ledų, netgi sušių (juos gaminti mokė Giedrius ir Ieva).

O įdomiausios buvo veiklos. Pirmoji diena tradiciškai buvo skirta įsikūrimui. Po pietų du ekipažai dar nuvažiavo į Žlibinus ir pravedė edukacijas bei patys keliose sudalyvavo. Antroji – pionerijai. Už šios srities statinius atsakingas buvo Dovydas. Viena grupė, jo vadovaujama, įrengė laiptukus su turėklu nusileisti prie tvenkinio, o kita surentė malkinę rikiuočių aikštės pakraštyje. Taip pat buvo pastatytas Žydrūno ir Giedriaus P. sukurtas kryžius. Trečiąją dieną laukė net dvi edukacijos – ryte mažiesiems futbolistams iš Plungės, popiet – skautams iš Šiaulių. Abi grupės pas mus ir pietavo, bet virtuvės šefei Ingai ir jos pagalbininkams tai nebuvo didelis iššūkis – mūsų virtuvė gali pamaitinti ir dar didesnį būrį žmonių. Po edukacijų laukė dar vienas rimtas iššūkis – susiruošti ir išeiti į paros žygį.

Tai buvo bene rimčiausias šios stovyklos išbandymas, todėl norisi apie jį parašyti plačiau. Iškeliavome 17 žmonių būrys jau vakare – apie 20 val. per pievas, miško kirtimą. Stabtelėjome prie Dievo stalo akmens, ant jo stovinčioje koplytėlėje, uždegti žvakutę. Tolesnis kelias vedė per nupjautus laukus (netoliese dar sukinėjosi kombainas ir gandrai). Jau temstant kirtome žvyrkelį ir reikėjo ieškotis vietos nakvynei. Neradę tinkamos, patraukėme link Kantaučių ir užtikome į mišką vedantį keliuką, o paėjėję juo – jaukų pušyną nakvynei. Vieni pasikabino hamakus, kiti pasitiesė kilimėlius. Ant keliuko susikūrę laužą, išsivirėme gardžios arbatos iš dobilų, eglišakių ir citrininių ledinukų. Labai tiko prie sausainių. O tada ramiai, netrukdydami vieni kitiems plepalais, sumigome. Šilta naktis atnešė visokiausių garsų – čežėjimų, šlamėjimų, kažkokio gyvūno kiauksėjimo, šuns lojimo, bendrakeleivių vartymosi ir kalbėjimo per miegus. Paryčiais bandė išgąsdinti lietutis. O ryte išsivirėme grikių košės su konservais ir apniko rūpestis dėl besibaigiančio vandens. Šešiese keliavome ieškoti žemėlapyje pažymėto šaltinio, o paskui – vykdydami planą B – sodybos su šuliniu. Pakalbėję su šeimininkais, besemdami vandenį dar pažaidėme su kačiukais. Grįžę pasišildėme košę, ją sulapnojome ir jau priešpiet iškeliavome į Kantaučius. Kepinant saulei, skęsdami pravažiuojančių mašinų keliamose dulkėse, Kantaučiuose sustojome prie parduotuvės. Užėmėme visą žolyną. Pasidalijome duoną ir dešrą. Laukė kelias atgal. Tebebuvo karšta, bet eiti buvo maloniau, nes pasitaikė ir miško atkarpų, be to, beveik nebuvo mašinų. Kai sustojome paskutiniajam atokvėpiui jau netoli sodybos, vieni kitiems atrodėme pavargę, perkepę. Užtat grįžę – gavome ledų ir nuskubėjome praustis, persirengti.

Likusios dvi dienos buvo intensyvios. Ketvirtadienį, padedami telšiškio Vitalijaus, darėmės apyrankes, movas, žiedus, pakabučius iš žalvario. Pavakary Giedrius M. vieniems priminė, o kitiems parodė, kaip daryti sušius. Penktadienį edukacijas vedė kauniečiai skautai: Renata mokė išsidrožti šaukštą arba mentelę kepimui, o Tadas – pasidaryti odinę movą, vardinę juostelę ar pakabutį. Milda ir Vincentas ryžosi netgi peilio dėklo gamybai.

Po edukacijų – uždarymo rikiuotė, pažymėjimų įteikimas, paskutinieji gandai, išsiaiškinimas, kas kieno slaptas draugas, padėkos žodžiai, dovanėlės, bendros ir individualios nuotraukos. Kalbant apie slaptus draugus, buvo visokių netikėtumų: juk maloniomis smulkmenomis džiuginome ne tik burtų priskirtus žmones, tad susigaudyti, kas ką globojo, buvo tikrai sunku.

Vakare laukė dar vienas užsiėmimas – bulvinių blynų kepimas. Jais pradėjome stovyklą, jais ir užbaigėme. Tik pirmąją dieną visiems blynus kepė Žydrūnas, o – paskutiniąją sesės ir broliai varžėsi, kuriems pavyks gražesni ir skanesni. Vėliau pripažinta, kad sesių blynai buvo skanesni, o broliams labiau pavyko padažas. Dar vėliau – vakarojimas, bendravimas.

Stovykla baigėsi. Aprašyme nepaminėjau nuostabių vakaro laužų, dainų, žaidimų. Neužsiminiau apie išbandymus kandidatams į vyšnias (patyrusius skautus). Jų Deimantei, Ignui ir Arnui netrūko. Tai vienoje, tai kitoje vietoje atsirasdavo jiems adresuoti laiškeliai su užduotimis. Įpareigojimų buvo ir žygyje. Vienas romantiškiausių išbandymų – kokiu nors būdu persikelti į tvenkinio salą. Ten, prie jaukiai švytinčio laužo ir pačių išsivirtos arbatos, vyko vienas iš slaptų pokalbių. Įstrigo ir Dovydo bandymas, pasitelkus draugus, persikelti į salą nuo nusileidimo lyno. Gal ne visai vykęs, bet išradingas. Taip pat nuoširdžiausi sveikinimai Ingai su gimtadieniu.

Naktiniai nuotykiai, kai kelis eglyne įsikūrusius patyrusius skautus išgąsdino… užklydusi katė. O jautriai sureagavusieji savo šauksmais išgąsdino gyvenusius kaimynystėje… Galima paminėti ir kitas, programoje nenumatytas edukacijas: kai mokėmės iš Jokūbo labai paprasto, bet primiršto apyrankių pynimo būdo, kai vis kas nors žvejojo tvenkinyje ar mokėsi tai daryti, ar išbandė pjovimą dalgiu. 

Žodžiu, liko daug įvairių prisiminimų, įgūdžių, patirčių, iš naujo pažintų žmonių, iki šiol neatrastų jų savybių. Ir daug daug gamtos.

Gondingos tunto inf.