Lapkričio 9-osios popietę vyks susitikimas su viena iškiliausių pastarųjų dešimtmečių lietuvių dainininkių GIEDRE KAUKAITE

Lapkričio 9-osios popietę vyks susitikimas su viena iškiliausių pastarųjų dešimtmečių lietuvių dainininkių GIEDRE KAUKAITE, minint solistės turtingos veiklos 50-metį. Svarbiausias renginio akcentas – dokumentinio filmo „Aš žinau tą smoką“ (režisierius Marius Siparis, scenarijaus autorė Ugnė Dalinkevičiūtė) pristatymas.

Apie šią dokumentinę kino juostą muzikologas prof. Jonas Bruveris rašė:

„1968-ieji – sėkmingi Giedrės Kaukaitės metai: baigta konservatorija, laimėti trys konkursai, pavasarį debiutas Operos ir baleto teatre, o tų pat metų rudenį prasidėjusi stažuotė Milano teatro „La Scala“ akademijoje. Dešimt metų Operos ir baleto teatre dainavusi didžiuosius soprano vaidmenis, po to dvidešimt metų buvusi Nacionalinės filharmonijos solistė, daugiau kaip tris dešimtmečius Lietuvos muzikos ir teatro akademijos pedagogė, profesorė G. Kaukaitė yra mūsų dainavimo meno tradicijos puoselėtoja ir tęsėja. Filme apie savo veiklą ir jos pokyčius G. Kaukaitė kalba į save žvelgdama tarsi iš šalies, taip, kaip ji kalba ir rašo apie kitus. Kai laimėjo pirmą vietą M. Glinkos konkurse ir padainavo pirmąjį solinį koncertą, pasijuto galinti būti nuo nieko nepriklausoma. Posūkis į koncertinę veiklą tapo „paženklintai prasmingas, likimo dovana“. Filmas „Aš žinau tą smoką“ yra apie tai, kaip pripažinta operos solistė, lyg vėl išgirdusi protėvių dainuotų dainų šauksmą (t. y. pajutusi tą jų smoką), atsisakiusi teatro scenos ir pasirinkusi koncertų dainininkės kelią, tapo naujo muzikos kūrybos sąjūdžio dalimi, skatintoja ir įkvėpėja. Kūrybinės veiklos dešimtmečiui padainavusi F. Bajoro kūrinių rečitalį, dvidešimtmečiui Giedrė Kaukaitė jau surengė beprecedentinį renginį – šešių programų ciklą „Lietuvių kompozitorių vokalinė kūryba“. Taip lyg ir įprastinė artistės biografija virto naujo meno reiškinio dalimi.“

Pasak muzikologo E. Gedgaudo, be jos tas reiškinys nebūtų atsiradęs: „Pajutę G. Kaukaitės interpretacinę galią, kompozitoriai suskato jai kurti.“ Dainininkės dėka klausytojus pasiekė didžiulis pluoštas šiuolaikinių lietuvių kompozitorių kūrinių. Ji buvo pirmoji šių kūrinių atlikėja, kurių dauguma jai rašyti, dedikuoti arba jos inspiruoti. Tai – F. Bajoro, E. Balsio, O. Balakausko, J. Bašinsko, A. Bražinsko, J. Juozapaičio, V. Jurgučio, J. Juzeliūno, B. Kutavičiaus, A. Martinaičio, M. Urbaičio stambios formos vokalinės kompozicijos: ciklai, kantatos, oratorijos ir pavieniai kūriniai.

Apie G. Kaukaitės išskirtinį pasišventimą lietuvių kompozitorių kūrybai liudija ir jos pačios sudarytas, 2009 m. Lietuvos muzikų sąjungos išleistas dviejų kompaktinių plokštelių rinkinys „Lietuvių kompozitorių vokalinė kūryba“, apie kurį muzikologė Dalia Sverdiolienė rašė:

„Giedrės Kaukaitės įrašų dvitomis – tarsi dainininkės savianalizės seansas: kur glūdi kūrybos ištakos, kokias sroves atplukdo jos intakai? Ką slepia gilieji kūrybos vandenys ir neįžvelgiami jų užutėkiai? Šis itin asmeniškas individualios interpretacinės kūrybos tyrinėjimas yra savotiška lietuvių autorių kamerinės vokalinės muzikos antologija, pristatanti kelių kartų vokalinę kūrybą. Giedrės Kaukaitės sukurtas ir ištobulintas dainavimo stilius tolydžio tolsta nuo tradicinės soprano sampratos: jos balso tembras sklinda daugybe obalsių, lyg deguonimi užpildo garsų erdves; artikuliacija išryškina žodį ir tarmę, prilygstančią archajiškoms melodinėms dermėms. Autentiškos tradicijos pojūtis bei artistės talentas kartu su profesine atsakomybe leido rastis ir šiandien nepranoktoms interpretacijoms.“

G. Kaukaitės žydėjimo laiką kompozitorius F. Bajoras pavadino lietuvių kamerinės muzikos „aukso amžiumi“. Greta intensyvios koncertinės veiklos (padainuota per tūkstantis solinių koncertų, dalyvauta oratorijų pastatymuose), nusifilmuota televizijos juostose, jai dalyvaujant sukurti ir TV filmai: „Pašėlęs gegužis“ ir F. Poulenco monoopera „Žmogaus balsas“ – abiejų režisierė J. Janulevičiūtė; „M. de Falla. Septynios ispanų liaudies dainos“ ir „B. Kutavičius – „Du paukščiai girių ūksmėj“ – šių dviejų režisierė Dalia Kutavičienė.

Greta gausių įdainavimų Lietuvos radijuje G. Kaukaitė ilgus metus dėstė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Tarp jos išugdytų studentų – respublikinių ir tarptautinių konkursų laureatai Judita Leitaitė, Rita Novikaitė, Milda Smalakytė, Nerijus Masevičius, Katerina Tretjakova, Zane Reinberga. G. Kaukaitės kamerinio dainavimo klasę baigė Sigutė Stonytė, Asta Krikščiūnaitė, Gintarė Skėrytė, Sabina Martinaitytė, Rita Preikšaitė, Violeta Urmanavičiūtė, Raimonda Tallat Kelpšaitė, Audrius Rubežius, Vaidas Vyšniauskas, Ignas Misiūra, Liudas Norvaišas, Edgaras Montvidas, Mindaugas Žemaitis, Mindaugas Zimkus ir daugelis kitų.

Bedainuodama kone visą XX a. lietuvių vokalinę klasiką ir įvairių epochų bei stilių muziką, G. Kaukaitė lygia greta imdavosi ir plunksnos, profesionaliai, įtaigiai aprašydama įžymiųjų kolegų bei pradedančiųjų solistų premjeras, dainininkų konkursus „Literatūroje ir mene“, „7 meno dienose“, „Lietuvos ryte“ ir kituose periodikos leidiniuose. 2009 m. G. Kaukaitė išleido metodinį darbą „Iš dainavimo pedagogo užrašų“, kurį sudaro dvi dalys: „Apie dainuojančius ir ne tik“ bei „Dainininkui apie baroką“. Šiuo metu G. Kaukaitė yra nuolatinė žurnalo „Literatūra ir menas“ autorė.

Apie kūrybinės veiklos 50-mečiui sukurtą dokumentinį filmą „Aš žinau tą smoką“ pati Giedrė Kaukaitė atsiliepia taip: „Filmas yra apie menininko pasirinkimą, apie kriterijus. Pasirinkimo teisė ir galimybė – didelė moralinė vertybė, ją privalai įrodyti ir apginti. Filmavimas prasidėjo nuo Ugnės Dalinkevičiūtės prašymo: „Vienu sakiniu išsakykite mintį, kurią manote esant jums pačią svarbiausią.“ Atsakiau: „Svarbiausia man buvo tikėti tuo, ką darau. Ir manau, kad nieko nedariau, kuo nebūčiau šventai tikėjusi. Jei kas manęs paklaustų vėl, atsakyčiau tą patį.“

SVARBESNI KŪRYBINIO KELIO ĮVYKIAI

Išsilavinimas. Lietuvos valstybinė konservatorija, Dainavimo katedra (1961–1968); stažavosi „La Scala“ teatre (Italija), pedagogai Genaro Barra, Arturo Merlini, Enrico Piazza (1968–1970); tobulinosi Zalcburgo Mozarteume (Austrija), prof. Paul von Schilawsky (1990).

Konkursai. Lietuvos jaunųjų dainininkų, Vilnius, I premija (1968); Pabaltijo jaunųjų dainininkų, Talinas, II premija (1968); Tarptautinis jaunųjų dainininkų, Sofija, III premija, bronzos medalis (1968); Tarptautinis M. Glinkos, Vilnius, I premija (1971).

Operų vaidmenys. Margarita (Ch. Gounod „Faustas“), Mimi (G. Puccini „Bohema“), Dezdemona (G. Verdi „Otelas“), Tatjana (P. Čaikovskio „Eugenijus Oneginas“), Halka (S. Moniuszko „Halka“), Čio čio san (G. Puccini „Madam Baterflai“), Širin (V. Barkausko „Legenda apie meilę“), Katrytė (J. Juzeliūno „Sukilėliai“).

TV filmai. „Pašėlęs gegužis“ (rež. J. Janulevičiūtė, 1978); „M. de Falla „Septynios meilės dainos“ (rež. D. Kutavičienė, 1979); „F. Poulenco „Žmogaus balsas“ (rež. J. Janulevičiūtė, 1979); „B. Kutavičiaus „Du paukščiai girių ūksmėj“ (rež. D. Kutavičienė, 1980); dokumentinis filmas „Aš žinau tą smoką“ (rež. M. Siparis, scenarijaus autorė U. Dalinkevičiūtė, 2017).

Soliniai koncertai. Padainuota per 1000 solinių koncertų.

Koncertinė veikla. Koncertai su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru (dirigentas J. Domarkas, J. Aleksa, M. Dvarionaitė), Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru (dir. G. Rinkevičius), Maskvos radijo ir televizijos Didžiuoju simfoniniu orkestru (dir. V. Fedosejev), Lietuvos kameriniu orkestru (dir. S. Sondeckis), ansambliais „Musica Humana“ (vadovas A. Vizgirda) ir „Arsenalas“, su Vilniaus kvartetu, Čiurlionio kvartetu, Vilniaus styginių kvintetu; sakralinės muzikos koncertai su Leopoldu Digriu, Bernardu Vasiliausku, Gediminu Kvikliu, Nijole Dainiene.

Gastrolės. Niujorko „Carnegie Recital Hall“, Maskvos Didysis teatras, Sankt Peterburgo Mažasis, Prahos nacionalinis ir kiti Čekijos bei Slovakijos operos teatrai, Rygos operos ir baleto teatras, Maskvos konservatorijos Didžioji ir Mažoji salės, Maskvos P. Čaikovskio salė, Sankt Peterburgo filharmonijos Didžioji ir Mažoji salės bei Akademinė kapela, Rygos, Talino, Kijevo, Jerevano, Tbilisio ir kitų miestų, Vokietijos, Suomijos, Švedijos, Norvegijos, Danijos, Prancūzijos, Olandijos, Lenkijos, Vengrijos, Ispanijos, Maltos, Argentinos ir Brazilijos prestižinės koncertų salės.

Koncertų repertuaras. Barokas: G. F. Händel, J. S. Bach, H. Purcell, D. Scarlatti, A. Caldara, G. B. Pergolesi, G. Caccini. Klasicizmas: J. Haydn, W. A. Mozart, L. van Beethoven. Romantizmas: F. Schubert, J. Brahms, G. Mahler, P. Čaikovskij, N. Rimskij Korsakov. XX amžius: S. Barber, B. Britten, O. Respighi, M. de Falla, F. Obradors, M. Sandoval, I. Fraser, V. Gavrilin, M. Tariverdiev, B. Tiščenko. Lietuvių kompozitoriai: S. Šimkus, J. Gruodis, J. Tallat Kelpša, V. Klova, J. Nabažas, S. Vainiūnas, V. Laurušas, V. Barkauskas, V. Montvila. Lietuvių kompozitoriai, Giedrei Kaukaitei dedikavę kūrinius arba rašę jos prašymu: F. Bajoras, E. Balsys, O. Balakauskas, J. Bašinskas, A. Bražinskas, V. Jurgutis, J. Juozapaitis, V. Juozapaitis, J. Juzeliūnas, B. Kutavičius, A. Martinaitis, V. Paketūras, A. Rekašius, M. Urbaitis.

Pedagoginė veikla. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dainavimo pedagogė, profesorė, dirbo 1977–2009 m.

Apdovanojimai. Lietuvos nusipelniusi artistė (1980), Lietuvos liaudies artistė (1986), Lietuvos vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatė (1997), Plungės miesto garbės pilietė (2006), Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžius (2014).

Įžvalgos Lietuvos ir pasaulio spaudoje

Giedrė Kaukaitė visa savo menine prigimtimi nuostabiai atitiko tą Haydno gamtos dukrą, „kurios lūpomis kalba širdis“. Dainininkės reto tembrinio grožio balsas, remiamas supoetinto vidinio artistizmo, subtiliai atkūrė tokius skirtingus ir turtingus potekstėmis vaizdus.

Edmundas Gedgaudas, „Metų laikai Vilniuje“, Literatūra ir menas, 1973.

Skambiu, stipriu, gražaus tembro balsu ir išskirtinai žavia išvaizda Giedrė Kaukaitė sukuria scenoje įspūdingą operinio dainavimo meną. Atlikdama Händelio, Verdi, Gounod, Puccini operų arijas, ji demonstravo solidų stiliaus išmanymą ir raiškią dramaturginę emocijų kaitą.

Peter G. Davis, New York Times, 1977 (JAV).

Giedrė Kaukaitė man yra vokalinio meno fenomenas. Joje rasi visa, ko kartais stinga ir garsioms žvaigždėms: dainavimo ir frazavimo harmonija, raiški dikcija ir savito tembro balsas, ori ir elegantiška laikysena, kultūra, intelektas, valia, rafinuota interpretacija ir, be abejo, kerintis žavesys.

Bohdan Pociej, Ruch muzyczny, 1979 (Lenkija).

Įtaigus frazavimas, spalvingas šešėlių žaismas baroko muzikoje ir pabrėžtinai autentiškas dainavimo stilius F. Bajoro „Sakmėse…“. Pirmuoju atveju – „La Scaloje“ ištobulintas bel canto, antruoju – atlikimo maniera, būdinga lietuvių liaudies dainoms. Tai – Giedrės Kaukaitės „Vokalinis teatras“, toks retas tarp mūsų dainininkų.

Irena Mikšytė, iš anotacijos plokštelei, 1985.

Ši Giedrės Kaukaitė knyga {„Iš dainavimo pedagogo užrašų“}, lakoniška kelių dešimtmečių vokalo antologija, sušildyta autorės vidine šiluma, artistine išmone, asocijuojasi su muzikos kūrinio architektonika, primena variacijų formą, kai tema – nenusakomas idealo siekimas…

Eugenijus Ignatonis, Iš dainavimo pedagogo užrašų, 2009.

Parengė redaktorė Rima Povilionienė, kalbos redaktorė Rita Markulienė