Dažnai tenka išgirsti visuomenės nuomonę, jog vaiką geriau apgyvendinti vaikų globos namuose, nei globėjų šeimoje, nors institucinė globa yra tik kaip kraštutinė vaiko globos priemonė.
Jungtinių Tautų alternatyvios globos vaikams gairės, patvirtintos Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 64-oje sesijoje, laikytinos svarbiu žingsniu skatinant valstybes dalyves kritiškai į vertinti savo vaikų apsaugos sistemas, kurios daugelyje šalių vis dar remiasi ydinga nuolatinių globos į staigų sistema.
Institucinės globos tradicija atsirado ir sustiprėjo Europoje, kaip būdas apsaugoti silpnesnius visuomenės narius bei užtikrinti jų išgyvenimą sudėtingais visuomenės raidos etapais, kaip būtina priemonė užtikrinti jų išlikimą.
20-ojo amžiaus pabaigoje visuomenė suprato, kad emocinė ir socialinė aplinka yra reikšmingas žmogaus psichinės sveikatos, raidos ir asmenybės vystymosi komponentas. O gyvendamas institucijoje žmogus ar vaikas, užuot artimai bendravęs su tėvais, šeimos nariais ar globėjais, jaučia individualizuoto emocinio prieraišumo stoką. Akivaizdu, jog institucinė globa, ypač jeigu ji prasideda nuo kūdikystės, sėkmingos integracijos į visuomenę galimybę sumažina iki minimumo.
Globos į staigos dažnai būna uždaros, jose gyvenantys ar gyvenę vaikai neturi galimybės suformuoti į prastų socialinių tinklų, kurie labai praverstų vėlesniuose jų gyvenimo etapuose. Prie viso to dar galima pridurti ir stigmą, siejamą su faktu, kad vaikystė ar dalis gyvenimo buvo praleista globos į staigoje. Visos šios problemos smarkiai susiaurina šių vaikų gyvenimo galimybes, ypač jei žmogus globos į staigoje praleido savo ankstyvąją vaikystę. Išėję iš į staigos tokie žmonėsi yra labiau pažeidžiami, dažniau išnaudojami ir neretai pasirenkantys ne patį geriausią gyvenimo kelią.
Nuo 2014 m. Lietuvoje vykdoma Institucinės globos pertvarka – perėjimo nuo institucinės globos prie šeimoje ir bendruomenėje teikiamų paslaugų likusiems be tėvų globos vaikams. Pertvarkos tikslas – užtikrinti darnią aplinką ir sąlygas kiekvienam (ir neį galiam) vaikui augti biologinėje šeimoje, o likusiems be tėvų globos vaikams – globėjų, į tėvių šeimose ar šeimynose.
Institucinė globa vaikus izoliuoja nuo plačiosios visuomenės, jie yra priversti gyventi kartu, neturi pakankamai galimybių tvarkyti savo gyvenimo ir daryti į taką juos paveikiantiems sprendimams, nes pačios į staigos reikalavimai dominuoja vaikų individualių poreikių atžvilgiu.
Institucinė vaikų globa daro poveikį (žalą) ne tik konkrečiam vaikui, bet ir visai visuomenei. Institucionalizacijos kaštai visuomenei yra tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai. Tiesioginiai kaštai suprantami, kaip išlaidos, kurias valstybė skiria vienam globos namų gyventojui per metus. Lyginant tai su kaštais, kai vaikas auga savo šeimoje ar su globėjais, galima teigti, jog institucinė globa valstybei kainuoja daugiau nei porą kartų. Netiesioginiai kaštai – tai gyvenimo institucijoje palikti pėdsakai, kaip ilgalaikės traumos ir negalios, psichologinės problemos, nekokybiškas išsilavinimas ir prastesnis darbo našumas.
Tarptautiniai tyrimai rodo, kad didelė dalis be tėvų priežiūros augusių vaikų neišnaudoja savo potencialo, kalbant apie išsilavinimą ir praktinius į gūdžius. Dėl šios priežasties mažėja šių individų indėlis į ekonomiką. Be to, iš globos institucijų „atsineštos“ suaugusio žmogaus problemos dažnai pareikalauja brangiai kainuojančių valstybės intervencijų. Todėl galima apibendrinti, jog asmenys, vaikystę praleidę globos institucijoje, žymiai dažniau tampa priklausomi nuo valstybės ir kitų paslaugų teikėjų, užuot savarankiškai rūpinęsi savo išlikimu ir gerove. Atsižvelgus į santykinius kaštus, tampa akivaizdu, jog institucinė globa, palyginti su kitomis alternatyvomis, yra pati neekonomiškiausia sistema.
Vaiko teisių apsaugos skyriaus inf.