„Kieno gyvenimas bus panašus į sodrią dainą, tas nesutirps mirty…“

2014-11-12




           

Tai eilutės iš garsaus mūsų krašto poeto Vytauto Mačernio eilėraščio „Aš pažinau karalių tavyje“. Ir šis, ir dar daug kitų lyriškojo šarneliškio kūrinių lapkričio 5-osios popietę skambėjo Plungės viešojoje bibliotekoje, kur paminėtos 70-osios lietuvių literatūros klasiko žūties metinės. Tada, kai V. Mačernio gyvenimą nutraukė atsitiktinė patrankos sviedinio skeveldra, jam buvo tik 23-eji...

Apie Vytautą Mačernį…

            V. Mačernis gimė 1921-aisiais šalia Žemaičių Kalvarijos esančiame Šarnelės kaime. Mokėsi Sedos vidurinėje mokykloje, vėliau – Telšių gimnazijoje. 1939-aisiais įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą, kuriame studijavo anglų kalbą ir literatūrą. Po metų jaunuolis pakeitė mokymo įstaigą – perėjo į Vilniaus universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą, kur studijavo iki pat aukštosios mokyklos uždarymo 1943 metais. Tiesa, ten jis mokėsi jau ne anglų kalbos, o filosofijos. Kai vokiečiai universitetą uždarė, V. Mačernis grįžo į gimtą Šarnelę. Pirmieji šarneliškio Vytauto eilėraščiai buvo išspausdinti mokyklos ateitininkų žurnaluose „Ateities spinduliai“ ir „Ateitis“, tuomet jaunasis poetas buvo dar septintos klasės mokinys. Studijuodamas jis aktyviai dalyvavo „Šatrijos“ draugijos veikloje, priklausė Žemaičių rašytojų sambūriui.

            1944-ųjų rudenį, artėjant rusų armijai, V. Mačernis nusprendė palikti Lietuvą ir trauktis į Vakarus. 1944 metų spalio 7 dieną važiuodamas iš Šarnelės link Žemaičių Kalvarijos, poetas žuvo nuo patrankos sviedinio skeveldros. Palaidotas savo gimtajame kaime, ant Žvyrinėlio kalnelio. Kelią prie V. Mačernio kapo rodo dvi meniškos rodyklės, o mėgstamiausiose jo vietose iš žemės „žvelgia“ „Akmeninės vizijos“ (meistras – Vladas Raštikis) – akmeninės plokštelės su eilėraščiais, pastatytos pirmosios Šarnelės mokyklos vietoje, ant piliakalnio, prie Mileikos ežero, tėviškėje ir kitose vietose.

… ir jo kūrybą

            Nors V. Mačernio eilėraščiai išpopuliarėjo dar jam esant gyvam (jaunimas jo eiles persirašinėjo, dalijo vieni kitiems), pirmosios poeto knygos „Vizijos“ ir „Poezija“ buvo išleistos pokario metais Vakarų Europoje ir JAV. Daugiau kaip du dešimtmečius po karo Lietuvoje V. Mačernio kūryba nebuvo tyrinėjama, nors literatūros žinovai ja domėjosi. Pirmą kartą jo eilėraščiai oficialiai paskelbti tik 1966 metais „Poezijos pavasario“ almanache, rinktinė „Žmogaus apnuoginta širdis“ išspausdinta 1970-aisiais.

            V. Mačernis – jauniausias lietuvių literatūros klasikas, naujosios lietuvių poezijos pradininkas, vienas pačių reikšmingiausių savo kartos poetų. Vertingiausiais jo kūriniais laikomi eilėraščių ciklai „Vizijos“, „Metų sonetai“, „Žmogaus apnuoginta širdis“. „Vizijos“ – savotiška dvasinė poeto autobiografija, kurioje filosofiniai apmąstymai susipina su senos žemaitiškos sodybos realijomis, genčių likimu, atsiminimais, peraugančiais į regėjimus. Antrasis labai brandus ciklas – „Metų sonetai“. Beje, pastarojo V. Mačernis nespėjo baigti. Kurdamas prozą, rašytojas daugiau gilinosi ne į realistinę aplinką, detales, o filosofo akimis vertino žmogaus egzistencijos prasmę.

            Minėtųjų ciklų eilėraščiuose ryškiausiai atsiskleidžia poeto pasaulėjauta, nerimas ir neviltis juose susipina su paprastų žmogiškų vertybių ilgesiu, be to, matyti, kad V. Mačernis labai poetizavo savo gimtinę. Juolab, kad didžioji dalis jo poezijos gimė būtent gimtojoje Šarnelėje: iš 209 mums žinomų eilėraščių apie 200 sukurta tėviškėje.

„Kiekvienas nešam sielą lyg žibintą“

            Primindami talentingąjį mūsų krašto kūrėją, Viešosios bibliotekos darbuotojai, pasitelkę Senamiesčio mokyklos mokytojus ir moksleivius, surengė jo mirties 70-ųjų metinių minėjimą: prisiminta V. Mačernio biografija, beprasmė žūtis, kalbėta apie poeto eilėraščius ir asmenybę, perskaityta daug jo eilių.

            Renginio organizatorė ir vedėja vyr. bibliotekininkė Edita Andrijauskienė pirmiausia pristatė Senamiesčio mokyklos dešimtokus, kurie, vadovaujami mokytojų Rūtos Paulikienės ir Virginijos Tamošauskienės, paruošė meninę – muzikos, eilių, prozos ir prisiminimų – kompoziciją, pavadintą „Kiekvienas nešam sielą lyg žibintą“.
Pasiklausę dešimtokės Barboros Vasiliauskaitės virpinamo smuiko melodijų, mokinių ir mokytojų deklamuojamų eilėraščių ir prozos kūrinių, susirinkusieji ir patys panoro pasidalyti mintimis apie kraštietį literatūros klasiką, paskaityti pamėgtų jo eilėraščių. Beje, organizatoriai stebėjosi, kad plungiškių, mylinčių V. Mačernį, – toks gražus būrys.

            Kaip pasakojo popietės vedėja Edita, V. Mačernis nuo vaikystės buvo kitoks – visų atstumtas, vienišas, užsisklendęs, visada susimąstęs, bet labai ieškantis rūpesčio ir užtarimo. „Jis buvo vienas, toks ir pasiliko, labai panašus į ankstyvą pavasarį arba vėlyvą rudenį. Turiu prisipažinti, kad, ruošdamasi šiam renginiui, perskaičiau turbūt visus jo eilėraščius – nė vieno negalėjau praversti, kiekvienas tiesiog prašėsi įžvelgti prasmę“, – kalbėjo E. Andrijauskienė.

            Renginio pabaigoje susirinkusieji buvo pakviesti apžiūrėti bibliotekininkių parengtos V. Mačerniui atminti skirtos parodėlės. Joje – ir du įspūdingi Senamiesčio mokyklos moksleivės B. Vasiliauskaitės piešiniai, vaizduojantys patį poetą ir jo sąsajas su eilėraščiais.

 

Parengta pagal laikraščio  Plungė” medžiagą

 

Įvertinkite naujieną

Visi komentarai
Komentarų nėra
This site is registered on wpml.org as a development site.