Jubiliejinė Antano Lipskio kūrybos paroda „Nelaukdamas, kol vasara sunoks, ėjau ieškoti Lietuvos“

2017-09-15

 

Žemaičių dailės muziejus, pasitikdamas atkurtos nepriklausomos Lietuvos šimtmetį, į aktyvią meninio gyvenimo erdvę stengiasi sugrąžinti kuo gausesnį išeivijos dailininkų kūrybinį palikimą. Vertingos meno kolekcijos, kūrėjų iniciatyva ar artimųjų rūpesčiu pasiekusios Lietuvą, – gyvastingos nepertraukiamos jungtys, vienijančios viso pasaulio lietuvius. Statomas Tautos dvasios rūmas be išeivijos kūrybos nebūtų toks tvirtas ir nespindėtų tokiomis giliomis raiškomis. Išeivijos dailininko, poeto Antano Lipskio (1917–2013) pasaulis, nugulęs Žemaičių dailės muziejaus fonduose – 255 drobėse, keliolikoje skulptūrų – liudija kuriančios asmenybės talentą, subrandintą ilgesinguose tolimos tėviškės prisiminimų kloduose. Kas netilpo drobėse, sudėta į penkias poezijos knygas.  

Jubiliejinė Antano Lipskio paroda „Nelaukdamas, kol vasara sunoks, ėjau ieškoti Lietuvos“ – per daugelį metų drobėse spalvomis užkoduotas žemaičių savasties fenomenas, persišviečiantis globalios kultūros labirintuose.  

A. Lipskis gimė 1917 m. kovo 24 d. Čekų kaime, netoli Viekšnių, Žemaitijoje. Augo ūkininkų šeimoje, kurioje kartu su Antanu basakoję vaikystę gražiose Ventos upės apylinkėse praleido dar du broliai – Jonas ir Simas bei sesuo Morta. Mokslo kelią pradėjo tuometinėje Mažeikių valstybinėje gimnazijoje. Dėl pomėgio piešti dar gimnazijoje Antanui prilipo „dailininko“ pravardė. Užmojo būta plataus – nuo teptukų valymo į švarko skverną iki dekoracijų tapymo parapijų vaidinimams Žemaitijoje. Dėl pirmojo įpročio gavo pylos nuo mamos, o antrasis pomėgis leido per vasaros atostogas užsidirbti mokslams. Popieriuje sugulė ir pirmieji eilėraščių posmai, kurie, deja, išsibarstė kažkur jaunystės pievose, senos tėvų trobos galulaukėse… Iš šeštosios gimnazijos klasės mokslų tęsti išvažiavo į Telšių kunigų seminariją. Kaip yra sakęs pats menininkas, seminarijoje žmogų formavo tvarka, darbas ir aukštos mūrų sienos, o joje praleisti metai išmokė mąstyti. 

Po sovietų invazijos 1940 m. Kaune A. Lipskis pradėjo studijuoti mediciną. Po ketverių metų išvyko į Vokietiją, ten medicinos studijas tęsė Heidelberge, Ruprecht-Karls universitete. Studijas baigė 1947 m., tame pačiame universitete įgijo medicinos daktaro laipsnį.

Nuo 1949 m. persikėlė gyventi į JAV. Gyvenimas pasidalijo į dvi iš pirmo žvilgsnio kardinaliai priešingas dalis: žemišką – vertėsi privačia medicinos praktika (darbas, kuriam reikėdavo atiduoti daug laiko ir energijos), ir kūrybinę – užsiėmė tapyba, kurios su užsidegimu mokėsi pas lietuvių dailininką profesorių Adomą Varną. Lengva nebuvo. Tik surengęs trečią personalinę parodą Balzeko lietuvių kultūros muziejuje, „Draugo“ dienraštyje  (1979 m. rugsėjo 22 d. numeryje) perskaitė poeto Kazio Bradūno pripažinimą, kad „…Antanas Lipskis yra jau pakankamai miklios spalvinės ir forminės technikos įsisavintojas.  Atrodo, jau žinąs pakankamai dailės paslapčių ir pakankamai paaukojęs darbo valandų, kad toliau imtų rūpintis vien grynai savojo veido atradimu ir jo išryškinimu“.

Vidinis poreikis turtinti sielą ir kurti atvėrė duris į pasaulio muziejų sukauptus meno lobius. Keitėsi stilistinės raiškos, brendo naujos idėjos. Išgyventi vizualūs jausmai, išgryninti spalviniai jutikliai (atsirado pamėgta raudona spalva), kurie vis drąsiau atsispindėdavo kūrybinėse erdvėse. Ir didžioji meilė prancūzų dailininko Anri Matiso kūrybai. Apie šį menininką, fovizmo srovės pradininką, A. Lipskis buvo surinkęs beveik viską, kas apie jį buvo rašoma. Išraiškingumas, prancūziškas grakštumas, netikėtos šviesų ir spalvų dermės spinduliuoja ir Antano Lipskio kūryboje. 1983 m. išėjęs į pensiją, atsidėjo kūrybai. Jis priklausė Pasaulio ir Amerikos lietuvių gydytojų sąjungai, korporacijai „Gaja“.

Antanas Lipskis mirė 2013 sausio 22 d. Bloomingdale, Ilinojaus valstijoje, sulaukęs 95 metų. 

Žemaičių dailės muziejus reiškia pagarbą ir dėkingumą dailininko žmonai Aldonai Lipskis, kuri rūpinasi kūrybiniu vyro palikimu ir įgyvendina jo valią – kūrybos darbus dovanoti Lietuvai. Taip pat nuoširdžiai dėkojame Aldonos broliui Leonidui Ragui (Ragauskui) ir žurnalistui Leonui Narbučiui. Muziejus sulaukė ir finansinės vardinio dr. Antano Lipskio fondo paramos. Šį fondą administruoja Lietuvių fondas, esantis Ilinojaus valstijoje, JAV. Kasmetine finansine pagalba, skirta nuolatinei dailininko ekspozicijai, rūpinasi LF vykdomoji direktorė p. Jūratė Mereckis.

Ši paroda skirta Antano Lipskio 100-osioms gimimo metinėms. Simboliška – iš visos dovanotos kolekcijos parodoje eksponuojama anksčiausiai tapyta drobė „Natiurmortas su gėlėmis“ (1975 m.). Tai patikinimas, kad kažkada profesoriaus Adomo Varno studijoje Čikagoje kartu tapytos vazos su gėlėmis žydi ne tik profesoriaus, bet ir Antano Lipskio drobėse – jos žydi visai Lietuvai!

 

Danutė Einikienė,
Žemaičių dailės muziejaus fondų saugotoja
 

Įvertinkite naujieną

Visi komentarai
Komentarų nėra
X

    Kalba