Ja­po­nų kal­bos kon­kur­se gim­na­zis­tas bu­vo ne­pra­len­kia­mas

Ry­tie­tiš­ka kul­tū­ra Lie­tu­vo­je vis po­pu­lia­rė­ja. Ko­vo 5 die­ną Kau­ne, Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­te, vy­ko jau penk­ta­sis ja­po­nų šne­ka­mo­sios kal­bos kon­kur­sas. Sma­gu, jog ab­so­liu­čiu kon­kur­so nu­ga­lė­to­ju ir pra­de­dan­čių­jų gru­pės pir­mo­sios vie­tos lai­mė­to­ju ta­po mū­siš­kis Aud­rius Kum­pis, 17-me­tis Plun­gės „Sau­lės“ gim­na­zi­jos vie­nuo­lik­to­kas. Pa­klaus­tas, ar ti­kė­jo­si su­lauk­ti to­kio įver­ti­ni­mo, Ka­dai­čių kai­me gy­ve­nan­tis jau­nuo­lis bu­vo at­vi­ras: „Apie tai ne­drį­sau nė pa­sva­jo­ti.“

Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­te (VDU) vy­ku­sį ja­po­nų šne­ka­mo­sios kal­bos kon­kur­są or­ga­ni­za­vo uni­ver­si­te­to Azi­jos stu­di­jų cen­tras ir ja­po­nis­ti­kos klu­bas „Has­hi“. Pa­grin­di­nė kon­kur­so rė­mė­ja bu­vo Ja­po­ni­jos Am­ba­sa­da Lie­tu­vos Res­pub­li­ko­je – ins­ti­tu­ci­ja nu­ga­lė­to­jams sky­rė pri­zus, o ab­so­liu­tus kon­kur­so nu­ga­lė­to­jas bu­vo ap­do­va­no­tas Ja­po­ni­jos am­ba­sa­dos įsteig­ta tau­re. Džiu­gu, jog šią tau­rę am­ba­sa­do­rė Ka­zu­ko Shi­rais­hi įtei­kė bū­tent plun­giš­kiui. Be to, am­ba­sa­do­rė ge­riau­sius kon­kur­so da­ly­vius pa­kvie­tė į sa­vo re­zi­den­ci­ją va­ka­rie­nės.

Ja­po­nų šne­ka­mo­sios kal­bos kon­kur­se iš vi­so var­žė­si 16 moks­lei­vių bei stu­den­tų iš skir­tin­gų Lie­tu­vos uni­ver­si­te­tų ir gim­na­zi­jų. Kon­kur­so da­ly­viai bu­vo su­skirs­ty­ti į tris – pra­de­dan­čių­jų, vi­du­ti­nio ir pa­žen­gu­sių­jų ly­gio – gru­pes. Jau­nuo­liai ko­mi­si­jai tu­rė­jo pa­pa­sa­ko­ti ne­il­gas is­to­ri­jas pa­čių pa­si­rink­to­mis te­mo­mis.

Plun­gės „Sau­lės“ gim­na­zi­jos auk­lė­ti­nis A. Kum­pis pa­sa­ko­jo apie jam pa­tin­kan­tį ja­po­niš­ką ko­mik­są. Ja­me gvil­de­na­mos so­cia­li­nės pro­ble­mos, at­sklei­džia­ma, ko­kia yra re­a­ly­bė. Vai­ki­nas sa­kė, kad ja­po­nų kal­ba su­si­do­mė­jo prieš po­rą me­tų ir mo­ko­si sa­va­ran­kiš­kai. Vi­są rei­ka­lin­gą me­džia­gą ran­da in­ter­ne­te.

Ko­mi­si­jos spren­di­mu, šis jau­nuo­lis – ab­so­liu­tus kon­kur­so nu­ga­lė­to­jas. Jam ir ati­te­ko aukš­čiau­sias įver­ti­ni­mas.
Po kon­kur­so Aud­rius mie­lai su­ti­ko at­sa­ky­ti ir į „Plun­gės ži­nių“ klau­si­mus.

– Lai­mė­jai ja­po­nų šne­ka­mo­sios kal­bos kon­kur­są. Nuo­šir­džiai svei­ki­nu su to­kia sėk­me. Ar ti­kė­jai, kad tap­si nu­ga­lė­to­ju? Ką tau reiš­kia šis įver­ti­ni­mas?
– La­bai dė­ko­ju už svei­ki­ni­mus. Iš tie­sų, va­žia­vau į kon­kur­są ne­tu­rė­da­mas di­de­lių vil­čių ką nors pa­siek­ti. Ma­čiau da­ly­vių są­ra­šą – be­veik vi­si bu­vo iš uni­ver­si­te­tų, tad ir gal­vo­jau, jog ne­tu­riu pro­švais­čių juos pra­lenk­ti. Bet kai pra­dė­jo­me var­žy­tis, pa­ma­čiau, kad vis­gi tu­riu ga­li­my­bę lai­mė­ti sa­vo gru­pė­je. Ži­no­ma, kad bū­čiau ab­so­liu­tus nu­ga­lė­to­jas – apie tai ne­drį­sau nė sva­jo­ti. Tai pir­mas sa­va­ran­kiš­kai pa­siek­tas ma­no lai­mė­ji­mas, ir man jis la­bai svar­bus.

– Ko­kius ga­vai ap­do­va­no­ji­mus?
– Be Ja­po­ni­jos am­ba­sa­dos tau­rės, dar bu­vau ap­do­va­no­tas už lai­mė­ji­mą sa­vo gru­pė­je – ga­vau di­plo­mą ir fu­ros­hi­ki, t. y., ja­po­nų kul­tū­ros sim­bo­lį – medžiagą, kuri naudojama suvynioti dovanas ar kitus nešulius.

– Kon­kur­sas vy­ko VDU, bu­vai pra­de­dan­čių­jų gru­pė­je. Kiek iš vi­so tu­rė­jai kon­ku­ren­tų? Sun­ku bu­vo?
– Tarp pra­de­dan­čių­jų var­žė­si 7 žmo­nės, daugiausia – iš VDU. Pra­džio­je ma­niau, kad ne­bus leng­va, bet pas­kui su­pra­tau, kad tu­riu vil­čių lai­mė­ti.

– Ko­dėl pa­si­rin­kai pa­pa­sa­ko­ti ja­po­niš­ką ko­mik­są? Apie ką jis? Kiek lai­ko te­ko kal­bė­ti? Ar tau bu­vo už­duo­ta pa­pil­do­mų klau­si­mų?
– Kai su­ži­no­jau, kad ga­lė­siu kal­bė­ti lais­va te­ma, pa­si­rin­ki­mas bu­vo la­bai di­de­lis. Ne­su­gal­vo­jau nie­ko ge­res­nio, kaip pa­pa­sa­ko­ti ko­mik­są ,,Svei­ki at­vy­kę į N. H. K.“ Tai nė­ra pa­sa­ko­ji­mas vai­kams – ja­me at­sklei­džia­ma žiau­ri, šiuo­lai­ki­nio mo­der­naus pa­sau­lio re­a­ly­bė. Is­to­ri­ja yra apie hi­ki­ko­mo­rį – tai reiš­kia, kad žmo­gus nei dir­ba, nei mo­ko­si, ir be­veik nie­ka­da ne­iš­ei­na iš sa­vo na­mų. Pa­ti kal­ba bu­vo pa­kan­ka­mai trum­pa – 5 min. Po kal­bos kiek­vie­nam pa­gal ly­gį bu­vo už­duo­da­ma klau­si­mų. Ka­dan­gi bu­vau pra­de­dan­čių­jų ly­gio gru­pė­je, tai ir klau­si­mas bu­vo pa­pras­tas: ar skai­čiau ko­mik­są ori­gi­na­lo kal­ba ja­po­niš­kai.

– Pa­pa­sa­kok, ko­dėl nu­spren­dei mo­ky­tis ja­po­nų kal­bos. Kuo ji ypa­tin­ga? Mo­kai­si sa­va­ran­kiš­kai ar tu­ri mo­ky­to­ją?
– Ma­ne jau se­niai ža­vė­jo Ry­tų Azi­jos kul­tū­ra ir Ja­po­ni­ja. Be to, skai­čiau, kad ja­po­nų kal­ba pri­klau­so vie­nai iš sun­kiau­sių kal­bų, tai ma­niau – iš­ban­dy­siu sa­ve. To­dėl prieš maž­daug dve­jus me­tus ir pra­dė­jau sa­va­ran­kiš­kai mo­ky­tis nuo pa­grin­dų. Kai apie tai su­ži­no­jo ma­no vy­res­nis bro­lis Ar­vy­das, jis man su­tei­kė la­bai daug mo­ky­mo­si me­džia­gos, nes pats stu­di­ja­vo ja­po­nų kal­bą VDU. Da­bar jis yra Azi­jos stu­di­jų cen­tro vy­res­ny­sis ko­or­di­na­to­rius ir asis­ten­tas Kul­tū­rų stu­di­jų ir et­no­lo­gi­jos ka­ted­ro­je, taip pat po­li­ti­kos moks­lų dok­to­ran­tas Klai­pė­dos uni­ver­si­te­te. Jis at­sa­kin­gas už pro­jek­tus bei ry­šius su Ja­po­ni­ja. Šiaip, iš­sky­rus bro­lį, ki­to mo­ky­to­jo ir ne­tu­riu.

– Tur­būt nė­ra leng­va mo­ky­tis ja­po­nų kal­bos? Ten juk dau­gy­bė hie­rog­li­fų… Kiek jau mo­ki? Kaip ma­nai, ar jau su­si­kal­bė­tum Ja­po­ni­jo­je?
– Ja­po­nų kal­ba – vie­na iš sun­kiau­sių kal­bų pa­sau­ly­je. Ne­me­luo­siu sa­ky­da­mas, kad pats sun­kiau­sias už­da­vi­nys ir yra iš­mok­ti tuos pa­grin­di­nius, kas­dien var­to­ja­mus 2136 kan­ji – ja­po­niš­kus hie­rog­li­fus. Sun­ku ir tuo, jog ši kal­ba nie­kuo nė­ra pa­na­ši į ki­tą eu­ro­pie­tiš­ką kal­bą – su­dė­tin­gai kai­to­mi veiks­ma­žo­džiai, la­bai daug ho­mo­ni­mų, ki­to­kia sa­ki­nio struk­tū­ra. Pats tiks­liai ne­ži­nau, kiek jau mo­ku tų žen­klų, bet kai pas­ku­ti­nį kar­tą skai­čia­vau, bu­vo apie 900… Vi­sus pa­grin­dus ir ma­žiau­sią rei­kia­mą su­si­šne­kė­ji­mui ly­gį ga­li­ma iš­mok­ti per me­tus ar dve­jus. Ma­nau, su da­bar­ti­nė­mis sa­vo ži­nio­mis jau ga­lė­čiau kal­bė­tis Ja­po­ni­jo­je. Aiš­ku, jei ten žmo­nės neš­ne­kė­tų la­bai su­dė­tin­gais ter­mi­nais…

– Pa­sa­kyk ke­le­tą mėgs­ta­mų žo­džių ar fra­zių ja­po­niš­kai ir ką jos reiš­kia.
– Sun­ku iš­skir­ti mė­gia­miau­sias fra­zes, bet tur­būt vie­na iš jų bū­tų DÅ itas­hi­mas­hi­te, tai reiš­kia – pra­šom. Ar­ba ki­ta fra­zė, gan po­pu­lia­ri: O tanjÅbi ome­detÅ go­zai­ma­su. Reiš­kia – su gi­mi­mo die­na.

– Ar mo­kai­si tik kal­bos, ar do­mie­si ir ja­po­nų kul­tū­ra, pa­pro­čiais?
– Mo­ky­tis vien tik kal­bos, ne­pa­žįs­tant žmo­nių, ku­rie ją var­to­ja, kul­tū­ros, ma­no nuo­mo­ne, bū­tų be­pras­miš­ka. To­dėl ir tu­riu Au­re­li­jaus Zy­ko kny­gą ,,Ja­po­ni­jos spal­vos ir sko­niai“.

– Tur­būt sa­vo at­ei­tį ir ža­di sie­ti su ja­po­nų kal­ba?
– Ne, sa­vo pla­nų ne­ke­ti­nu su­sie­ti su ja­po­nų kal­ba. Tie­siog no­riu iš­mok­ti, kad ga­lė­čiau su­si­kal­bė­ti su dau­giau žmo­nių pa­sau­ly­je. Be abe­jo, ir to­dėl, jog ke­ti­nu sto­ti į VDU, kur to­liau gi­lin­siu ja­po­nų kal­bos ži­nias.

– Ar Plun­gė­je tu­ri su kuo pa­ben­drau­ti ja­po­niš­kai?
– Vi­sa­me mies­te vie­nin­te­lis žmo­gus, su ku­riuo ga­liu per­si­mes­ti ke­le­tu fra­zių, yra drau­gas Lu­kas Pjan­ko­vas. Jis yra ma­no kla­sio­kas, taip pat mo­ko­si ja­po­nų kal­bos.

– Tu­ri min­čių ka­da nors nu­vyk­ti į šią, va­di­na­mą te­kan­čios sau­lės, ša­lį?
– Nu­vyk­ti į Ja­po­ni­ją? Tai reikš­tų vie­no iš ma­no gy­ve­ni­mo sie­kių įgy­ven­di­ni­mą. Taip, tu­riu to­kią vil­tį. Gal ka­da nors…

– Kaip se­ka­si moks­lai gim­na­zi­jo­je? Gal­būt ir ki­to­mis kal­bo­mis do­mie­si? O gal dar ir spor­tuo­ji?
– Gim­na­zi­jo­je moks­lai se­ka­si nei blo­gai, nei ge­rai. Ma­nau, kad la­biau į ge­rą­ją pu­sę. Šiuo me­tu gim­na­zi­jo­je dar mo­kau­si lo­ty­nų kal­bos, o su drau­gais lan­kau ne­mo­ka­mus is­pa­nų kal­bos kur­sus. Taip pat po tru­pu­tį gi­li­nuo­si į man­da­ri­nų kal­bą. Be kal­bų stu­di­ja­vi­mo, mėgs­tu ir pa­bė­gio­ti.

– Kaip į ta­vo po­mė­gį re­a­guo­ja šei­ma, drau­gai?
– Šei­ma ma­ne vi­sa­da pa­lai­kė, nors pra­džio­je ir bu­vo šiek tiek nu­ste­bę. To­kia pat bu­vo ir drau­gų re­ak­ci­ja.

– Gal­būt dar kaž­ką no­rė­tum pri­dur­ti?
– No­rė­čiau la­bai pa­dė­ko­ti žmo­nėms, ku­rie man pa­dė­jo to­bu­lė­ti – bro­liui Ar­vy­dui ir drau­gui Lu­kui, o už ne­tie­sio­gi­nę pa­gal­bą dė­ko­ju Ry­tų Azi­jos stu­di­jų cen­trui.

– Ačiū už at­sa­ky­mus ir sėk­mės!

Informacija parengta pagal laikraščio „Plungės žinios” medžiagą