Įvyko konferencija „Žemaičių kalba šiandien ir jos išlikimo perspektyvos“

       Praėjusį penktadienį  Žemaitijos regiono lietuvių kalbos ir etnokultūros mokytojai bei gimtosios kalbos mylėtojai rinkosi į rašytojos Žemaitės memorialinį muziejų, kur dalyvavo konferencijoje „Žemaičių kalba šiandien ir jos išlikimo perspektyvos“. 

       Konferencijos pradžią  paskelbė varpo garsas, skambus ir…  tarsi aidu susišaukiantis su Žemaitės raštais, suguldytais į laikraščio „Varpas“ (1889 -1906) puslapius. Laikraščio iniciatorius Jonas Gaidamavičius tada taip apibrėžė „Varpo“ misiją:  „Iszmokinti Lietuvius lietuviszkai mislyti, sujudinti ir sutraukti juos į darbą, papratinti kaip pridera Lietuviams elgtiesi, iszaiszkinti kelius, kureis eidami garsei galetu pasakyti: „Lietuveis esame!“, pakelti dvasiszką ir medegiszką Lietuvos butę, nukrėsti nu Lietuviu nesuprantamą lipnumą prie svetimu tautu, uždegti szirdyje broliu nors mažą kibirksztį meilės tėvynės – tai yra musu mieris, tai uždutė „VARPO“. Kada-gi musu mislys liks suprastos, kada „Varpas“ taps reikalingu kiekvienam Lietuviui”…

       Å½emaičių dailės muziejaus direktorius Alvidas Bakanauskas, sveikindamas konferencijos dalyvius ir pristatydamas konferencijos pranešėjus, pasidžiaugė, kad Lietuvos Respublikos Seimas, siekdamas palaikyti tarmių gyvybingumą, vartojimo tradicijas, sustiprinti bendrinės kalbos ir tarmių kultūrą,  2013 metus paskelbė Tarmių metais. Ir tuoj pat,  kaip gyvas įrodymas gimtosios kalbos svarbos, almantis žemaitiškos šnektos šaltinis pasruvo iš Šateikių vaikų folkloro ansamblio „Blendžiavukai“ vaikų lūpų: skaičiuotės, dainos, pritariant kanklėmis, gamtos gyvių mėgdžiojimai. Su meniška išmone ir meile vaikus „surėktava“ mokytoja Saulena Šimkevičienė.

       Pirmasis pranešimą  „Dabartinė žemaičių tarmių padėtis” skaitė  Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto dėstytojas doc. dr. Jonas Bukantis. Jis pateikė prielaidas, kodėl vienoje tautoje ir nedidelėje teritorijoje – tiek daug tarmių:  „Seniau, žinoma, teritorija buvo didesnė, kai tarmės pradėjo rastis. Vienas iš galimų paaiškinimų būtų, kad buvo skirtingų genetinių tipų žmonių grupės. Kaukolės skyrėsi antropologiniu požiūriu, tie, kurie dabar yra žemaičiai, tada buvo vadinami siauraveidžiais, nors veidai buvo masyvūs, buvo ne taip atsikišę skruostikauliai ir žandikauliai, nosys, žinoma, įspūdingos. Aukštaičiai buvo vadinti plačiaveidžiais, nes buvo gavę daugiau genų iš savo rytinių ir pietinių kaimynų, kurie atėjo iš Azijos – su plačiais skruostikauliais ir atsikišusiais žandikauliais. Antropologiniai skirtumai nulėmė ir mąstymo skirtumus, o šie lemia ir kalbos skirtumus. Ir dabar tebepasakoja anekdotus vieni apie kitus, kaip skiriasi charakteriai. Žemaičiai yra lėtesni, ramesni, užsispyrę. Aukštaičiai – gyvesni, daugiau paisantys išorinių ženklų. Dzūkai apibūdinami kaip draugiški, vaišingi; suvalkiečiai – šykštoki, taupūs, bet patikimi, labai tvarkingi, jų kiemai visada blizga, nieko nėra numesta ne savo vietoje“.

       Pranešimą  „Prie gyvosios kalbos prisilietus. Kaip išsaugoti tarmes” skaitė Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto dėstytoja  doc. dr. Janina Bukantienė. Ji pabrėžė, kad kalba yra svarbiausias tautos identiteto požymis, ji padeda žmogui pažinti savo tautą, jos charakterį, lavina mąstymą, atskleidžia žmogaus vertybines nuostatas. Pranešime kalbėta apie bendrinės ir tarmiškos kalbos santykį, jos vartojimą formalioje ir neformalioje aplinkoje.

       Konferencijos pranešėjo, Klaipėdos universiteto literatūrologo doc. dr. Marijaus Šidlausko tema – „Regioniškumas lietuvių literatūroje“. Prelegento mintys apie lietuvių literatūros vietą pasaulio kontekste intrigavo klausytojus platesnei diskusijai. Tai, kad nejučia išstumiamas slaviškos kilmės slengas, sėkmingai pakeičiamas anglicizmais arba jis sumiksuojamas, net nesusimąstome. „Televizinės produkcijos perima tam tikrus stereotipus. Elgesio, kalbos modelius, net intonacijas. Reikia suprasti, kad yra savitų dalykų, kurių negalima išduoti, kurie sudaro mūsų spalvą ir įdomumą pasaulyje“, – kalbėjo literatūros kritikas Marijus Šidlauskas.

       Po konferencijos svečiai apžiūrėjo muziejaus ekspozicijas: buvo maloniai nustebinti, sakė, kad vietos  unikalumas, harmonija ir jaukumas turi sulaukti ne tik Lietuvos, bet ir  pasaulio lankytojų dėmesio.

Danutė Einikienė