Inkilų kėlimo šventė

     Lietuvoje senu papročiu inkilai keliami prieš kovo 10 d., kuri minima kaip Keturiasdešimties paukščių diena. Kovo 18-ą  visoje šalyje, neaplenkusi ir Plungės, prašurmuliavo visuomeninė akcija „Devyniasdešimt paukščių pavasarių“, Paukščių dienos 90-osioms metinėms paminėti  ir jos iniciatoriui prof. T. Ivanauskui pagerbti. Ir, matyt, Plungės Senamiesčio vidurinės mokyklos moksleiviai ir mokytojai nebus labai pavėlavę „namelius“ paukščiams iškėlę kovo 20 d., per pavasario lygiadienį, minint Žemės dieną, ir šitaip prisidėdami prie per visą Lietuvą nubangavusio inkilų kėlimo vajaus. Juo labiau, kad, pasak Ventės ornitologinės stoties direktoriaus V. Jusio,  dėl šaltų orų šiuo metu yra sugrįžę vos pusė paukščių rūšių.

     Plungės Senamiesčio vidurinės mokyklos popietėje „Pasitinkame giesmininkus“, kurią organizavo pradinių klasių mokytoja Kotryna Strakšienė, dalyvavo pradinių klasių mokiniai. Mokytoja džiaugėsi, kad jos iniciatyvą palaikė visos pradinių klasių mokytojos. Popietės metu skambėjo literatūrinė kompozicija, kurią pagal B. Lengvenienės eilėraščius apie paukščius parengė 1b klasės mokiniai. Popietėje dalyvavo mokyklos direktorius Algirdas Serva, direktoriaus pavaduotojas ugdymui Juozas Griškus, Plungės girininkijos girininkas Algimantas Krajinas, Telšių miškų urėdijos inžinierius Justinas Norvilas.  J. Norvilas  džiaugėsi švente, inkilėlių gausa, paaiškino, kokius inkilėlius mėgsta varnėnai, zylės, bukučiai. Gražiausių inkilėlių autoriams įteiktos dovanos. Miškininkai mažiesiems gamtos mylėtojams atvežė ir knygų apie gamtą, kalendorių, informacinės medžiagos apie Žvėrinčių. Ir kaip gi be saldainių smaližiams! Na, o paskui svečiai, mokytojai, vaikai ir jų tėveliai iškeliavo į mokyklos kiemo teritoriją, pilną medžių – inkilų kelti…

     Inkilėlių paroda, kaip priminimas, mokyklos fojė akis džiugino keletą dienų, tad ją pamatyti galėjo ir vyresniųjų klasių mokiniai, mokytojai, atėję tėveliai. Iš viso pradinių klasių mokiniai kartu su tėveliais sumeistravo 66 inkilėlius. Daugiausia – varnėnams ir zylutėms. O inkilai patys įvairiausi – nuo pačių meniškiausių, tobuliausių iki pačių paprasčiausių ir gal ne tokių tikslių. Juk, gaminant inkilą ar lesyklėlę, svarbu procesas, kuris padaro glaudesnį emocinį ryšį tarp vaiko ir tėvelių, suteikia vaikui meistrystės įgūdžių ir žinių apie gamtą. A. Krajinas minėjo, jog tokios šventės vaikams turi didžiulę auklėjamą reikšmę. Išmokęs rūpintis žvėreliu ar paukščiu, toks vaikas galbūt nepuls laužti medelio, išsprogdinti su petarda lesyklėlės ar tyčiotis iš savo bendraamžio. Gamta mus moko švelnumo. Meilė gamtai mus moko būti ir geresnius vieni kitiems.

     Na, iškėlėme inkilėlius, o galbūt ne, galbūt tik ruošiamės, svajojame, planuojame ir, kaip visada, pritrūksta laiko, tada sakome „kitąmet“. Iškėlėme inkilėlį  ir laukiame jame įsikursiančio giesmininko, bet Pavasaris skuba, teka žiedais, džiugina žaluma, o inkilėlis – tuščias, tylu medyje. Patyrę gamtininkai skuba mus nuraminti, sakydami, kad, kai pagaminai inkilą, tada jį ir pakabink, vasarą, rudenį – niekada nepavėluosi. Būtent tada jis prisitaikys prie gamtos, prie aplinkos, nebus toks baltas. Atskridęs paukštis iškart tame inkile neapsigyvena. Jis apsižvalgo, prisitaiko, apžiūri aplinką, tik tada apsigyvena. Ir, jei inkilas pakabinamas pavasarį, nebūtinai ten paukštis tuoj pat ir įsikels.

Alma Murašovienė