Dvi­gu­bos dei­man­ti­nės ves­tu­vės Plungėje

          Re­tai su­tin­ka­mos po­ros, ku­rios kar­tu pra­gy­ve­na še­šias­de­šimt me­tų. Ta­čiau toks at­ve­jis, kad tą pa­čią die­ną bū­tų su­si­tuo­ku­sios dvi drau­gų po­ros ir abi nu­ė­ju­sios to­kį pat il­gą gy­ve­ni­mo ke­lią, ap­skri­tai at­ro­do ne­įti­kė­ti­nas. Plun­giš­kiams Pra­nui ir Va­le­ri­jai Ged­vi­lams bei Pet­rui ir Pet­rei Glo­biams šian­dien iš­skir­ti­nė šven­tė – jie dar kar­tą pa­si­ža­dės vie­nas ki­tam kaip ir 1955-ųjų ba­lan­džio 16-ą, kai bu­vo vie­ni ki­tiems liu­di­nin­kais. Šia proga deimantines poras pasveikino Plungės rajono savivaldybės meras Audrius Klišonis.

          Sie­lo­je vis dar dvi­de­šimt­me­čiai, pil­ni op­ti­miz­mo, ne­pra­ra­dę hu­mo­ro jaus­mo. Nė iš to­lo ne­pa­na­šūs į tuos, ku­rie jau skai­čiuo­ja de­vin­tą de­šim­tį. Švie­sios at­min­ties, ku­pi­ni pri­si­mi­ni­mų ir iki šiol tu­rin­tys veik­los. Pra­nas ir Va­le­ri­ja bei Per­tas ir Pet­rė tie­siog ste­bi­na žva­lu­mu, šmaikš­tu­mu, nuo­šir­džiu ben­dra­vi­mu.

         Še­šias­de­šimt me­tų kar­tu. Ne­daug po­rų su­lau­kia to­kios die­nos. Kaip jiems tai pa­vy­ko? „Bu­vo vis­ko mū­sų gy­ve­ni­me – ir švie­sių aki­mir­kų, ir skau­džių iš­gy­ve­ni­mų, ir pyk­čių, ir su­si­tai­ky­mų. Kaip ir vi­so­se šei­mo­se. Bet rei­kia mo­kė­ti at­leis­ti, už­jaus­ti, pa­dė­ti, ge­rą žo­dį pa­sa­ky­ti“, – vie­nas ki­tą pa­pil­dy­da­mi kal­bė­jo pa­šne­ko­vai.

         Iš­sky­rus Pra­ną, jie vi­si – bu­vę pe­da­go­gai. Iš Jur­bar­ko ra­jo­no ki­lęs Pet­ras ir Kre­tin­gos ra­jo­ne, Tū­bau­sių kai­me, gi­mu­si Pet­rė su­si­ti­ko Vil­niu­je bū­da­mi stu­den­tais. Ji stu­di­ja­vo pran­cū­zų kal­bą, jis – ru­sų. „Pa­ma­čiau ją ben­dra­bu­čio prau­syk­lo­je“, – su šyp­se­na pa­sa­ko­jo Pet­ras, pri­si­min­da­mas pa­žin­ties pra­džią. O štai nuo Tel­šių pu­sės, iš Vieš­vė­nų ki­lu­si Va­le­ri­ja su Pra­nu iš Plun­gės ra­jo­no Ka­džių kai­mo su­si­pa­ži­no jau bū­da­ma ge­og­ra­fi­jos mo­ky­to­ja. Ta­da ji mo­kė pra­di­nu­kus Plun­gės ra­jo­ne, Už­upių kai­mo pra­di­nė­je mo­kyk­lo­je, o kam­ba­rį nuo­mo­jo­si mies­te. „Ta­me pa­čia­me, S. Nė­ries gat­vės tre­čia­ja­me na­me, kaip ir Va­le­ri­ja, kam­ba­rį su drau­gu bu­vau iš­si­nuo­mo­jęs ir aš. Ta­da dir­bau Plun­gės kul­tū­ros na­muo­se di­rek­to­riu­mi. Vie­ną die­ną ji taip iš­di­džiai pra­ėjo pro ma­ne…“ – ne­pa­mirš­ta­mą aki­mir­ką pri­si­mi­nė Pra­nas. 

         „Tai aš jam Va­le­ri­ją pri­pir­šau. Ji bu­vo ma­no ben­dra­dar­bė En­drie­ja­ve, jis – ma­no pus­bro­lis. Sa­kiau, kad ge­res­nės ne­gaus“, – links­mai ant­ri­no Pet­rė.

         Vis­gi ne­leng­vas bu­vo šių žmo­nių gy­ve­ni­mas. Nu­kly­dę į pri­si­mi­ni­mus, kal­bė­jo jaut­riai, tai pri­til­da­mi, tai nu­si­šyp­so­da­mi. To­kie lai­kai bu­vo…

         Pet­rė jau nuo pen­kio­li­kos me­tų li­ko vie­na kaip pirš­tas. Pa­dė­jo te­ta, pa­gel­bė­da­vo ir pus­bro­lis Pra­nas, ta­da jau dir­bęs teis­mo sek­re­to­riu­mi Kre­tin­go­je. Pran­cū­zų kal­ba ge­rai se­kė­si dar vi­du­ri­nė­je, la­bai sten­gė­si, tad ir ki­tus pa­mo­ky­da­vo. Sos­ti­nė­je įgi­ju­si mo­ky­to­jo spe­cia­ly­bę, daug me­tų šios už­sie­nio kal­bos mo­kė vai­kus: mo­ky­to­ja­vo En­drie­ja­ve, Me­din­gė­nuo­se, Rie­ta­ve. Be­je, šia­me mies­te ir vi­si trys jų vai­kai gi­mė – Vir­gi­ni­ja, Ra­mu­tė, Au­re­li­jus. „Ne­leng­va bu­vo ir dirb­ti, ir vai­kus au­gin­ti. Su vie­nais šliauž­ti­nu­kais sa­vo pir­ma­gi­mę už­au­gi­nom. Da­bar mo­te­rims be­pi­gu, vis­ko yra. Juo­kas ima, kad jos bė­do­ja. Ne­pa­ly­gin­si, kaip mes vai­kus au­gi­nom“, – kal­bė­jo Pet­rė. Vė­liau ji su vy­ru per­si­kraus­tė į Plun­gę ir mo­ky­to­ja­vo Se­na­mies­čio bei „Ry­to“ mo­kyk­lo­se. Pri­si­mi­ni­mai, anot mo­ters, iš­li­kę pa­tys ge­riau­si. Nuo­šir­dūs mo­ki­niai ta­da bu­vo. Ir da­bar šir­dį pa­glos­to su­tik­ti bu­vę mo­ki­niai, mo­ky­to­ją pa­svei­kin­da­mi pran­cū­ziš­kai…

         Pet­ras plun­giš­kiams pui­kiai pa­žįs­ta­mas kaip pir­ma­sis „Ry­to“ vi­du­ri­nės mo­kyk­los di­rek­to­rius. Anks­čiau, kaip ir jo žmo­na, taip pat dir­bo En­drie­ja­ve, Me­din­gė­nuo­se, vė­liau de­šimt me­tų dės­ty­to­ja­vo Rie­ta­vo že­mės ūkio tech­ni­ku­me, o nuo 1975-ųjų at­vy­ko į Plun­gę ir pen­ke­rius me­tus va­do­va­vo Švie­ti­mo sky­riui. Pas­ku­ti­nė dar­bo­vie­tė – „Ry­to“ vi­du­ri­nė mo­kyk­la. „Pa­sta­tė­me ir įkū­rė­me mo­kyk­lą, ku­rio­je di­rek­to­riu­mi dir­bau de­šimt me­tų“, – pa­sa­ko­jo pa­šne­ko­vas.

         Nuo ma­žų die­nų apie pe­da­go­gės pro­fe­si­ją sva­jo­ju­si ir ge­og­ra­fi­jos mo­ky­to­ja daug me­tų dir­bu­si Va­le­ri­ja taip pat da­li­jo­si sa­vo pri­si­mi­ni­mais, su grau­du­liu pri­si­mi­nė ir iš­blaš­ky­tą šei­mą – bū­da­mas 16-me­tis, jos bro­lis bu­vo pri­vers­tas bėg­ti į už­sie­nį. Mo­te­ris pa­sa­ko­jo, jog su bro­liu dva­si­nin­ku prieš jo mir­tį dar spė­jo pa­si­ma­ty­ti An­gli­jo­je. Nuo jų iš­si­sky­ri­mo bu­vo pra­ėję 61 me­tai… Pa­sa­ko­jo ir apie mo­ky­to­ja­vi­mą Už­upiuo­se, En­drie­ja­ve, Plun­gės 3-o­jo­je vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je. Vė­liau, pa­kvies­ta Pet­ro, dir­bo me­to­di­nin­ke Švie­ti­mo sky­riu­je, taip pat bu­vo auk­lė­to­ja spe­cia­lio­jo­je (ta­da – pa­gal­bi­nė­je) mo­kyk­lo­je. Su Pra­nu už­au­gi­no sū­nų Arū­ną ir duk­rą Ra­są. 

         Pra­nas pa­sa­ko­jo bai­gęs Gin­ta­liš­kės pra­di­nę mo­kyk­lą, vė­liau pa­trau­kė į Sa­lan­tų pro­gim­na­zi­ją, bet ka­ro me­tu te­ko moks­lus nu­trauk­ti. Pas­kui kar­tu su pus­se­se­re Pet­re mo­kė­si Pla­te­lių pro­gim­na­zi­jo­je, dar vė­liau – Kre­tin­gos va­ka­ri­nė­je mo­kyk­lo­je. Jo šei­ma tik per plau­ką iš­ven­gė trem­ties į Si­bi­rą. Prieš ka­riuo­me­nę te­ko pa­dir­bė­ti Kre­tin­gos kny­gy­ne ir teis­mo sek­re­to­riu­mi. Grį­žęs iš ar­mi­jos, Gin­ta­liš­kė­je su­vai­di­no te­at­re ir ne­tru­kus ra­jo­no vyk­do­mo­jo ko­mi­te­to pir­mi­nin­kas pa­siū­lė va­do­vau­ti Plun­gės kul­tū­ros na­mams. Po me­tų pra­dė­jo dirb­ti „Li­nų au­di­nių“ fab­ri­ke ir čia „už­stri­go“ 35-eriems me­tams. Da­ly­da­ma­sis pri­si­mi­ni­mais, Pra­nas pa­sa­ko­jo apie sa­vo po­mė­gį šok­ti, vai­din­ti ir dai­nuo­ti, pri­si­mi­nė, kaip jį, buo­žės vai­ką, iš­vi­jo iš Že­mės ūkio tech­ni­ku­mo, kaip pri­va­lė­jo da­ly­vau­ti kom­jau­ni­mo veik­lo­je, kad ga­lė­tų gau­ti ge­res­nį dar­bą… 

         Pa­pra­šy­ti pri­si­min­ti lem­tin­gą die­ną, bi­čiu­liai iš­ta­rė be­veik cho­ru – tai bu­vo 1955-ųjų ba­lan­džio 16-oji. „Ar­tė­jant va­sa­rai, tie­siog tu­rė­jo­me su­si­tvar­ky­ti do­ku­men­tus. Pet­ras dir­bo Skaud­vi­lės ra­jo­ne, o kad gau­tų dar­bą En­drie­ja­ve, kur dir­bau aš, rei­kė­jo mums su­si­tuok­ti“, – pri­si­mi­nė Pet­rė. Pus­bro­lis Pra­nas, įti­kin­tas, kad „ge­res­nės už Va­le­ri­ją ne­gaus“, taip pat nu­spren­dė ves­ti. Taip vi­si ke­tu­ri, ap­si­vil­kę ge­res­niais drabužiais, iš­va­žia­vo į Rie­ta­vą su­si­ra­šy­ti. Be pa­ly­dos, be žie­dų, be iš­kil­mių…

         „Uba­gai bu­vo­me. Ko­ne nu­ogi… Žie­dų mo­ky­to­jai tu­rė­ti ne­ga­lė­jo, į baž­ny­čią ei­ti taip pat ne­ga­lė­jo, tad pa­pras­tai su­si­ra­šė­me, pa­bu­vo­me vie­ni ki­tiems liu­di­nin­kais, ir tiek. Iš En­drie­ja­vo į Rie­ta­vo ci­vi­li­nės met­ri­ka­ci­jos sky­rių tą­dien nu­va­žia­vo­me be­rods sunk­ve­ži­miu, grį­žo­me pa­ke­lei­vin­gu trans­por­tu… Par­va­žia­vę gal pus­lit­rį sa­ma­nės ir iš­gė­rė­me“, – vie­nas ki­tą pa­pil­dy­da­mi, kal­bė­jo Pra­nas, Va­le­ri­ja, Pet­ras ir Pet­rė.

         Ne­su­kly­do. Ne­si­gai­lė­jo sa­vo ženg­to žings­nio nė vie­nas. „Tu­rė­jo­me su Pet­ru­te tų ger­bė­jų daug, bet žiū­rė­jo­me, kad pa­pras­ti vy­rai bū­tų, kad rim­tai žiū­rė­tų į gy­ve­ni­mą“, – kal­bė­jo Va­le­ri­ja. č–jo per gy­ve­ni­mą vie­nas ki­tą pa­lai­ky­da­mi, už­jaus­da­mi, pa­dė­da­mi, li­gos pa­ta­le slau­gy­da­mi, o kai rei­kia – ir at­si­pra­šy­da­mi. Tik nuo­šir­di mei­lė ir pa­gar­ba vie­nas ki­tam su­tei­kė jė­gų sun­kią aki­mir­ką. „Mo­te­rims rei­kia ne­pa­pras­tos kan­try­bės. Joms ten­ka val­dy­ti vi­sus ke­tu­ris na­mų kam­pus“, – sa­kė Pet­rė. „Te­gu vi­si taip gy­ve­na, kaip mes. Ne­rei­kia sa­vo žmo­gui gai­lė­ti švel­nių žo­džių, ne­rei­kia gru­bu­mo. Svar­bu už­jaus­ti ir pa­dė­ti“, – pri­dū­rė Pra­nas.

         Dei­man­to stip­ru­mo san­tuo­ka at­lai­kė vi­sas šių žmo­nių gy­ve­ni­mo ne­gan­das. Jie su­ge­bė­jo iš­sau­go­ti san­ty­kius gra­žius ir tvir­tus, vis dar džiau­gia­si vie­nas ki­tu ir daž­nai ap­lan­kan­čiais vai­kais, anū­kais, pro­anū­kiais, ak­ty­viai da­ly­vau­ja pa­gy­ve­nu­sių žmo­nių klu­bo „Pil­na­tis“ veik­lo­je, dai­nuo­ja ir vai­di­na, ke­liau­ja ir juo­kau­ja, dar ir so­de pa­dir­bė­ja bei šven­tes kar­tu šven­čia.

         Į Plun­gės ci­vi­li­nės met­ri­ka­ci­jos sky­rių dei­man­ti­nių ves­tu­vių ju­bi­lia­tus at­ly­dėjo pa­tys ar­ti­miau­si žmo­nės, svei­kino Plungės rajono savivaldybės meras Audrius Klišonis, klu­bo „Pil­na­tis“ ko­lek­ty­vas, svei­ka­tos lin­kėjo bi­čiu­liai. Iš­kil­min­gą die­ną Pra­nas ir Va­le­ri­ja bei Pet­ras ir Pet­rė dar kar­tą iš­gy­veno svar­biau­sią sa­vo gy­ve­ni­mo aki­mir­ką.

Informacija parengta pagal laikraščio „Plungės žinios” medžiagą