Retai sutinkamos poros, kurios kartu pragyvena šešiasdešimt metų. Tačiau toks atvejis, kad tą pačią dieną būtų susituokusios dvi draugų poros ir abi nuėjusios tokį pat ilgą gyvenimo kelią, apskritai atrodo neįtikėtinas. Plungiškiams Pranui ir Valerijai Gedvilams bei Petrui ir Petrei Globiams šiandien išskirtinė šventė – jie dar kartą pasižadės vienas kitam kaip ir 1955-ųjų balandžio 16-ą, kai buvo vieni kitiems liudininkais. Šia proga deimantines poras pasveikino Plungės rajono savivaldybės meras Audrius Klišonis.
Sieloje vis dar dvidešimtmečiai, pilni optimizmo, nepraradę humoro jausmo. Nė iš tolo nepanašūs į tuos, kurie jau skaičiuoja devintą dešimtį. Šviesios atminties, kupini prisiminimų ir iki šiol turintys veiklos. Pranas ir Valerija bei Pertas ir Petrė tiesiog stebina žvalumu, šmaikštumu, nuoširdžiu bendravimu.
Šešiasdešimt metų kartu. Nedaug porų sulaukia tokios dienos. Kaip jiems tai pavyko? „Buvo visko mūsų gyvenime – ir šviesių akimirkų, ir skaudžių išgyvenimų, ir pykčių, ir susitaikymų. Kaip ir visose šeimose. Bet reikia mokėti atleisti, užjausti, padėti, gerą žodį pasakyti“, – vienas kitą papildydami kalbėjo pašnekovai.
Išskyrus Praną, jie visi – buvę pedagogai. Iš Jurbarko rajono kilęs Petras ir Kretingos rajone, Tūbausių kaime, gimusi Petrė susitiko Vilniuje būdami studentais. Ji studijavo prancūzų kalbą, jis – rusų. „Pamačiau ją bendrabučio prausykloje“, – su šypsena pasakojo Petras, prisimindamas pažinties pradžią. O štai nuo Telšių pusės, iš Viešvėnų kilusi Valerija su Pranu iš Plungės rajono Kadžių kaimo susipažino jau būdama geografijos mokytoja. Tada ji mokė pradinukus Plungės rajone, Užupių kaimo pradinėje mokykloje, o kambarį nuomojosi mieste. „Tame pačiame, S. Nėries gatvės trečiajame name, kaip ir Valerija, kambarį su draugu buvau išsinuomojęs ir aš. Tada dirbau Plungės kultūros namuose direktoriumi. Vieną dieną ji taip išdidžiai praėjo pro mane…“ – nepamirštamą akimirką prisiminė Pranas.
„Tai aš jam Valeriją pripiršau. Ji buvo mano bendradarbė Endriejave, jis – mano pusbrolis. Sakiau, kad geresnės negaus“, – linksmai antrino Petrė.
Visgi nelengvas buvo šių žmonių gyvenimas. Nuklydę į prisiminimus, kalbėjo jautriai, tai pritildami, tai nusišypsodami. Tokie laikai buvo…
Petrė jau nuo penkiolikos metų liko viena kaip pirštas. Padėjo teta, pagelbėdavo ir pusbrolis Pranas, tada jau dirbęs teismo sekretoriumi Kretingoje. Prancūzų kalba gerai sekėsi dar vidurinėje, labai stengėsi, tad ir kitus pamokydavo. Sostinėje įgijusi mokytojo specialybę, daug metų šios užsienio kalbos mokė vaikus: mokytojavo Endriejave, Medingėnuose, Rietave. Beje, šiame mieste ir visi trys jų vaikai gimė – Virginija, Ramutė, Aurelijus. „Nelengva buvo ir dirbti, ir vaikus auginti. Su vienais šliaužtinukais savo pirmagimę užauginom. Dabar moterims bepigu, visko yra. Juokas ima, kad jos bėdoja. Nepalyginsi, kaip mes vaikus auginom“, – kalbėjo Petrė. Vėliau ji su vyru persikraustė į Plungę ir mokytojavo Senamiesčio bei „Ryto“ mokyklose. Prisiminimai, anot moters, išlikę patys geriausi. Nuoširdūs mokiniai tada buvo. Ir dabar širdį paglosto sutikti buvę mokiniai, mokytoją pasveikindami prancūziškai…
Petras plungiškiams puikiai pažįstamas kaip pirmasis „Ryto“ vidurinės mokyklos direktorius. Anksčiau, kaip ir jo žmona, taip pat dirbo Endriejave, Medingėnuose, vėliau dešimt metų dėstytojavo Rietavo žemės ūkio technikume, o nuo 1975-ųjų atvyko į Plungę ir penkerius metus vadovavo Švietimo skyriui. Paskutinė darbovietė – „Ryto“ vidurinė mokykla. „Pastatėme ir įkūrėme mokyklą, kurioje direktoriumi dirbau dešimt metų“, – pasakojo pašnekovas.
Nuo mažų dienų apie pedagogės profesiją svajojusi ir geografijos mokytoja daug metų dirbusi Valerija taip pat dalijosi savo prisiminimais, su grauduliu prisiminė ir išblaškytą šeimą – būdamas 16-metis, jos brolis buvo priverstas bėgti į užsienį. Moteris pasakojo, jog su broliu dvasininku prieš jo mirtį dar spėjo pasimatyti Anglijoje. Nuo jų išsiskyrimo buvo praėję 61 metai… Pasakojo ir apie mokytojavimą Užupiuose, Endriejave, Plungės 3-ojoje vidurinėje mokykloje. Vėliau, pakviesta Petro, dirbo metodininke Švietimo skyriuje, taip pat buvo auklėtoja specialiojoje (tada – pagalbinėje) mokykloje. Su Pranu užaugino sūnų Arūną ir dukrą Rasą.
Pranas pasakojo baigęs Gintališkės pradinę mokyklą, vėliau patraukė į Salantų progimnaziją, bet karo metu teko mokslus nutraukti. Paskui kartu su pussesere Petre mokėsi Platelių progimnazijoje, dar vėliau – Kretingos vakarinėje mokykloje. Jo šeima tik per plauką išvengė tremties į Sibirą. Prieš kariuomenę teko padirbėti Kretingos knygyne ir teismo sekretoriumi. Grįžęs iš armijos, Gintališkėje suvaidino teatre ir netrukus rajono vykdomojo komiteto pirmininkas pasiūlė vadovauti Plungės kultūros namams. Po metų pradėjo dirbti „Linų audinių“ fabrike ir čia „užstrigo“ 35-eriems metams. Dalydamasis prisiminimais, Pranas pasakojo apie savo pomėgį šokti, vaidinti ir dainuoti, prisiminė, kaip jį, buožės vaiką, išvijo iš Žemės ūkio technikumo, kaip privalėjo dalyvauti komjaunimo veikloje, kad galėtų gauti geresnį darbą…
Paprašyti prisiminti lemtingą dieną, bičiuliai ištarė beveik choru – tai buvo 1955-ųjų balandžio 16-oji. „Artėjant vasarai, tiesiog turėjome susitvarkyti dokumentus. Petras dirbo Skaudvilės rajone, o kad gautų darbą Endriejave, kur dirbau aš, reikėjo mums susituokti“, – prisiminė Petrė. Pusbrolis Pranas, įtikintas, kad „geresnės už Valeriją negaus“, taip pat nusprendė vesti. Taip visi keturi, apsivilkę geresniais drabužiais, išvažiavo į Rietavą susirašyti. Be palydos, be žiedų, be iškilmių…
„Ubagai buvome. Kone nuogi… Žiedų mokytojai turėti negalėjo, į bažnyčią eiti taip pat negalėjo, tad paprastai susirašėme, pabuvome vieni kitiems liudininkais, ir tiek. Iš Endriejavo į Rietavo civilinės metrikacijos skyrių tądien nuvažiavome berods sunkvežimiu, grįžome pakeleivingu transportu… Parvažiavę gal puslitrį samanės ir išgėrėme“, – vienas kitą papildydami, kalbėjo Pranas, Valerija, Petras ir Petrė.
Nesuklydo. Nesigailėjo savo žengto žingsnio nė vienas. „Turėjome su Petrute tų gerbėjų daug, bet žiūrėjome, kad paprasti vyrai būtų, kad rimtai žiūrėtų į gyvenimą“, – kalbėjo Valerija. č–jo per gyvenimą vienas kitą palaikydami, užjausdami, padėdami, ligos patale slaugydami, o kai reikia – ir atsiprašydami. Tik nuoširdi meilė ir pagarba vienas kitam suteikė jėgų sunkią akimirką. „Moterims reikia nepaprastos kantrybės. Joms tenka valdyti visus keturis namų kampus“, – sakė Petrė. „Tegu visi taip gyvena, kaip mes. Nereikia savo žmogui gailėti švelnių žodžių, nereikia grubumo. Svarbu užjausti ir padėti“, – pridūrė Pranas.
Deimanto stiprumo santuoka atlaikė visas šių žmonių gyvenimo negandas. Jie sugebėjo išsaugoti santykius gražius ir tvirtus, vis dar džiaugiasi vienas kitu ir dažnai aplankančiais vaikais, anūkais, proanūkiais, aktyviai dalyvauja pagyvenusių žmonių klubo „Pilnatis“ veikloje, dainuoja ir vaidina, keliauja ir juokauja, dar ir sode padirbėja bei šventes kartu švenčia.
Į Plungės civilinės metrikacijos skyrių deimantinių vestuvių jubiliatus atlydėjo patys artimiausi žmonės, sveikino Plungės rajono savivaldybės meras Audrius Klišonis, klubo „Pilnatis“ kolektyvas, sveikatos linkėjo bičiuliai. Iškilmingą dieną Pranas ir Valerija bei Petras ir Petrė dar kartą išgyveno svarbiausią savo gyvenimo akimirką.
Informacija parengta pagal laikraščio „Plungės žinios” medžiagą