Dr. Antano Lipskio dovana Žemaičių dailės muziejui. Žemaičio grįžimas tėviškėn

      Dr. Antanas Lipskis – gydytojas, poetas, dailininkas. Jis rašė:
Iš baltųjų naktų
surinkau šėlstančius debesis
ir sudėjau į lino drobules –
ilsėtis.
Surinkau šiaurės vėjus
ir sumečiau į Juodųjų naktų
tarpeklius.
Sudėjau jūrų bangas
į gintaro skrynias
ir pakasiau
po smėlynų puta…
      Iš poezijos knygos „Mėlynoji delčia“, Čikaga, 2005

           Deja, apie šią neeilinį kūrybinį polėkį ir talentą turėjusią asmenybę dabar jau kalbame būtuoju laiku – Antanas Lipskis mirė 2013 sausio 22 d. Bloomingdale, sulaukęs 95 metų.  Žemaičių dailės muziejų pasiekė jo  išskirtinė  dovana – 53 kūrybos darbai. Anot Žemaičių dailės muziejaus direktoriaus, A. Lipskio dovana muziejui – didelis pasitikėjimo ir įvertinimo aktas. „Su derama pagarba priimdami šią dovaną, jau šiandien matome, kaip po rūmų renovacijos naujai atvertose ekspozicijose šalia kitų žymių žemaičių menininkų darbų sušvytės ryškiaspalviai A. Lipskio paveikslai.  Šis kūrybinis palikimas – vizualiniai atspindžiai, menininką lydėję nuo lopšio iki pasaulio platumų, savaip perkoduoti, tačiau visada išsaugantys namų, laukų, tėviškės rugių kvapą… Tai  testamentas, liudijantis esminį žemaičių savasties fenomeną,  ir tuo pačiu –  tiltas, jungiantis įvairialypes pasaulinio  meno raiškas“, – apie A. Lipskio kūrybą sakė A. Bakanauskas.

           Antanas Lipskis gimė 1917 m. kovo 24 d. Čekų kaime, netoli Viekšnių, Žemaitijoje. Augo ūkininkų šeimoje, kurioje kartu su Antanu basakoję vaikystę gražiose Ventos upės apylinkėse praleido dar du broliai – Jonas ir Simas – bei sesuo Morta. Mokslo kelią pradėjo tuometinėje Mažeikių valstybinėje gimnazijoje. Dėl pomėgio piešti dar gimnazijoje  prilipo „dailininko“ pravardė. Užmojo būta plataus – nuo išdažytų senų lino paklodžių iki dekoracijų tapymo parapijų vaidinimams Žemaitijoje. Taip per vasaros atostogas dar pavykdavo užsidirbti ir mokslams. Nesvetimas buvo ir rašymas: kažkur jaunystės pievose, senos tėvų trobos galulaukėse, Ventos pakrantėse išsibarstę paliko poezijos posmai… Iš šeštos gimnazijos klasės mokslų tęsti išvažiavo į Telšių kunigų seminariją. Kaip yra sakęs pats  menininkas, seminarijoje žmogų formavo tvarka, darbas ir aukštos mūrų sienos, o joje praleisti metai išmokė mąstyti. 

           Vėliau, po sovietų invazijos, 1940 m. Kaune pradėjo studijuoti mediciną. Po ketverių metų išvyko į Vokietiją, ten medicinos studijas tęsė Heidelberge, Ruprecht-Karls universitete. Studijas baigė 1947 m., tame pačiame universitete įgijo medicinos daktaro laipsnį. Nuo 1949 m. persikėlė gyventi į JAV. Gyvenimas pasidalijo į dvi, iš pirmo žvilgsnio,  kardinaliai priešingas dalis: žemišką – vertėsi privačia medicinos praktika – darbas, kuriam reikėdavo atiduoti daug laiko ir energijos,  ir kūrybinę -užsiėmė tapyba, kurios su užsidegimu  mokėsi pas lietuvių dailininką profesorių Adomą Varną. Lengva nebuvo. Tik surengęs trečią personalinę parodą Balzeko lietuvių kultūros muziejuje, „Draugo“ dienraštyje  (1979 m. rugsėjo 22 d. numeryje) perskaitė poeto Kazio Bradūno pripažinimą, kad „…Antanas Lipskis yra jau pakankamai miklios spalvinės ir forminės technikos įsisavintojas.  Atrodo, jau žinąs pakankamai dailės paslapčių ir pakankamai paaukojęs darbo valandų, kad toliau imtų rūpintis vien grynai savojo veido atradimu ir jo išryškinimu”.

           Vidinis poreikis turtinti sielą ir kurti atvėrė duris į pasaulio muziejų sukauptus meno lobius. Keitėsi stilistinės raiškos, brendo naujos idėjos. Išgyventi vizualūs jausmai, išgryninti spalviniai jutikliai (atsirado pamėgta raudona spalva), kurie vis drąsiau atsispindėdavo kūrybinėse erdvėse. Ir didžioji meilė prancūzų dailininko Anri Matiso (1869 – 1954) kūrybai. Apie šį menininką, fovizmo srovės pradininką, A.Lipskis buvo surinkęs beveik viską, kas apie jį buvo rašoma. Išraiškingumas, prancūziškas grakštumas, netikėtos šviesų ir spalvų dermės spinduliuoja ir Antano Lipskio kūryboje.

           1983 m. išėjęs į pensiją,  atsidėjo kūrybai. Menininkas yra sukūręs per tūkstantį tapybos darbų. Jis priklausė Pasaulio ir Amerikos lietuvių gydytojų sąjungai, korporacijai „Gaja“ ir JAV Lietuvių rašytojų draugijai. 2006 m. A. Lipskiui įteikta JAV Lietuvių rašytojų draugijos literatūrinė premija. Menininkas  išleido  penkias poezijos  knygas: „Kai saulė liepė“ (1989 m.), „Rausvo dagio žiedas“ (1998 m.), „Žvilgsniai“ (1999 m.), „Eilės iš memuarų“ (2001 m.) ir „Mėlynoji delčia“ (2005 m.), paliko per 1500 paveikslų. Kūrybinių sumanymų nestokojo iki pat paskutinių gyvenimo dienų. 2011 m. „Arkos“ galerijoje kartu su dar 15 dailininkų iš JAV dalyvavo parodoje „Lietuvai –  su meile“. Paskutinė knyga – dailės albumas „Antanas Lipskis. Tapyba ir poezija“ – išleista taip pat 2011 m. Vilniuje, spaustuvėje „Petro ofsetas”. Albumui skirtus paveikslus autorius atrinko pats. 2013 m. ruošėsi kelionei į Lietuvą,  Žemaičių dailės muziejų – Žemaitijos Versalį, kur planuojama jo dovanotų kūrybos darbų paroda. Deja, gyvenimo ir mirties plonytė linija, skirianti mus nuo likusio pasaulio, vienąkart netikėtai nutrūksta…

           Liko drobėse spinduliuojantis, gyvybe pulsuojantis spalvų siautulys. Liko  jose ir teatrališkas, kartais – dramatiškas, bet neprarandantis džiaugsmo manifestas gyvenimui.

           Reikia pasidžiaugti, kad dr. Antano Lipskio dovanotų darbų kolekcija, pasižyminti savita filosofija, sukurianti  giedrią spalvų simfoniją, papildys svarų išeivijos dailininkų palikimą Žemaitijai. Kaip sakė Žemaičių dailės muziejaus direktorius A. Bakanauskas, su JAV gyvenančiu menininku muziejininkus suvedė Leonas Narbutis – taip pat JAV lietuvis, lietuvybės puoselėtojas, visuomenininkas, prieš dešimtmetį nusprendęs grįžti į Lietuvą. „Už dovaną esame dėkingi ne tik autoriui, bet ir tarpininkavusiam tautiečiui“, – sakė A. Bakanauskas.

           Muziejus sulaukė dar vienos žinios iš velionio žmonos Aldonos Lipskienės: greitai muziejų turėtų  pasiekti ir keturios A. Lipskio sukurtos skulptūros –baigiami sutvarkyti reikiami dokumentai.  Todėl jau šią vasarą Žemaičių dailės muziejus planuoja pristatyti A. Lipskio dovanotų darbų kolekciją Bukantėje, rašytojos Žemaitės memorialiniame muziejuje. Bus surengta paroda, kurioje spalvų poezijos grožį skleidžiančios drobės susijungs su kita menine forma – skulptūra, leisiančia lankytojui pajusti  kitos erdvės pojūtį, kintamumo būsenas, tuo pačiu primins, kad amžina tai, kas lieka po mūsų… 

Danutė Einikienė
Žemaičių dailės muziejus