Birželio 4 dieną galerijoje TEST (Varšuva) bus atidaroma akvarelininko Igno Budrio paroda

IGNAS BUDRYS (1933 – 1999)

AKVARELč–S

2014-06-04 – 07-04

GALERIA TEST

       Žemaičių dailės muziejus ne vienerius metus tęsia ir plėtoja kultūrinius ryšius su Lenkija. 2006 metais pasirašyta bendradarbiavimo sutartis tarp Varšuvos miesto istorijos muziejaus ir Žemaičių dailės muziejaus atvėrė kelią abiejų institucijų programoms įgyvendinti. Kelerius metus buvo keičiamasi parodomis, ruošiami ir leidžiami katalogai, rengiamos konferencijos, dalijamasi muziejine patirtimi. Šiuo metu naujas bendradarbiavimo puslapis veriasi tarp muziejaus ir Varšuvoje esančios galerijos TEST. Skulptorius Stefanas Viežbickis ir ilgamečiai muziejaus bičiuliai Gintaras ir Virginija Končiai – besimezgančios draugystės iniciatoriai. Birželio 4 dieną galerijoje TEST bus atidaroma akvarelininko Igno Budrio paroda. Į parodą iškeliauja 31 menininko darbas iš muziejaus dailės rinkinio. Tik kūryba sujungia skirtingas kultūras, tautas, žmones. Istorinė Lietuvos ir Lenkijos patirtis labiausiai atsiskleidžia per meną. Varšuvos parodos lankytojai atras išsamų, vaizdingą Igno Budrio kūrybos temų daugiabriauniškumą. Jo kūryba reprezentuoja pasaulio mentalinį ir emocinį savitumą. Akvarelėse lengvai išvedama paralelė, leidžianti atrasti metaforinį bei simbolinį abiejų tautų panašumą.

Ignas Budrys – vienas ryškiausių, produktyviausių ir meistriškai valdančių akvarelę lietuvių menininkų. Jis gimė 1933 m. gruodžio 25 dieną pačioje Žemaitijos širdyje – Platelių apylinkėse, Grigaičių kaime. Užburianti gimtinės kraštovaizdžio panorama – aukšti kalnai  kalneliai, kerinčiai mėlynos Ilgės ežero akys, jaukios Sidabro, Lieptų vingių įlankėlės, paslaptingos ir bauginančios pelkės, skardžiai, apaugę tankiausiais miškais, išraiškingus vingius lenkiantis Babrungas ir neatsiejama Žemaitijos žmonių taupi ir gili būtis, – įkvėpė, subrandino ir į kūrybines aukštumas iškėlė savitą menininko talentą.

Igno Budrio kūryba, trukusi keturis dešimtmečius, užima svarbią vietą lietuvių dailės istorijoje. Ją galima skirstyti į kelis etapus: ankstyvąjį (1949 – 1953), brendimo ir ieškojimų (1953 – 1965) bei brandųjį (1982 – 1999). I. Budriui pasirinkti ir likti ištikimam akvarelės menui galbūt įtakos turėjo dailininkas G. Vyskubovas, entuziastingai vedęs pirmąsias akvarelės pamokas dar tada,  kai Ignas mokėsi Telšių taikomosios dailės technikume, Keramikos skyriuje. Kitas etapas – brendimo ir ieškojimų – sutampa su studijomis tuometiniame Valstybiniame dailės institute (1953 – 1959) ir pedagogine veikla, kai 1960 – 1965 m. dėstė Vilniaus vaikų dailės mokykloje ir Lietuvos dailės institute. I. Budrio kūrybai didelę įtaką darė ir Kajetono Sklėriaus –  moderniosios lietuvių akvarelės pradininko – darbai. Akvarelininkas žavėjosi iškiliu Lietuvos menininku M. K. Čiurlioniu – taip pat kaip ir jis, ieškojo atspirties liaudies kūryboje ir kultūroje. Daug metų I. Budrys vadovavo Dailininkų sąjungos Akvarelininkų sekcijai – savo asmeniniu pavyzdžiu ir entuziazmu į šią tapybos šaką kūrybai patraukė ne vieną dailininką. 1983 m. dailininkui suteiktas Nusipelniusio meno veikėjo garbės vardas.

      Ignas Budrys nuo 1959 m. dalyvavo parodose, 1960 – 1994 m. surengė apie 20 individualių parodų. 1994 m. dalyvavo 2-ojoje Pasaulio žemaičių dailės parodoje Plungėje. Jis tapo nuolatiniu Baltijos šalių akvarelės trienalių, užsienio šalių dailės parodų dalyviu. Yra laimėjęs ne vieną akvarelės parodų diplomą. I. Budrio darbai išsiskyrė stipriu idėjos, koncepcijos pamatu. Nuo pat kūrybinio kelio pradžios dailininkas kūrė ciklus: „Senasis Vilnius“ – 1961-1982 ir 1988 – 1993 m., „Žemaitija“ – 1962–1973 m., „Eglė žalčių karalienė“ – 1964–1979 m., „Lietuva – mano džiaugsmas ir skausmas“ – 1989–1993 m.

Dailininko darbų yra įsigiję Lietuvos dailės muziejus, Rusijos muziejus Sankt Peterburge, Baku dailės muziejus, Latvijos nacionalinis meno muziejus, Prado muziejus Madride, JAV, Kanados, Meksikos, Paryžiaus muziejai ir galerijos. Didžioji dalis kūrybinio palikimo saugoma Žemaičių dailės muziejuje, kuris įsikūręs kunigaikščio Mykolo Oginskio rūmuose.

      Ši paroda suteiks progą pažinti dailininko palikimą, įkūnytą akvarelėse, kurių tema – senasis Vilnius, jo architektūrinė mozaika, išgryninta iki linijų skambėjimo (Iš ciklo „Vilnius – šimtmečių miestas“, „Vilniaus bokštai“); pasakos, legendos, kurios užburia, įtraukia ir verčia pasiduoti žaismei… („Užgavėnių kaukės“ 1991 m.). Išskirtinė tema – gamtos grožis, gimtųjų vietų sakralumas. Naudodamas sodrų akvarelės dažą, juodo kontūro  ritmiką, savitai transformuotus natūros vaizdinius, Ignas Budrys fiksuoja išskirtinę sakralinę paveikumo galią – tą aurą, kuri gimtosiose Beržoro apylinkėse tvyro tiesiog ore. Autoriui rūpi ne tiek realistiniai pavidalai – sena Beržoro varpinė, koplyčios, medžiuose „gyvenantys“ šventuoliukai, – kiek svarbiausia yra perteikti jausminę, o ne pragmatinę vertybių dominantę. Kaimo žmogaus  dvasiniam būviui atspindėti pasitelkiamos aplinkos detalės (rūpintojėlis, verbos, seno šulinio svirtis, daržas ir t.t.), spalvinių efektų įvairovė, įvedamas juodas kontūras gilesnei minčiai išreikšti („Prie varpinės“ 1989 m.). Plačiuose, laisvuose Igno Budrio potėpiuose išlieka tikras žemaitiškas santūrumas, prasišviečiantis meile rupiai, bet be galo gražiai, legendomis ir padavimais apipintai žemei – Žemaitijai.

      Iš paveikslų sklindanti budriškos saulės šviesa, jos keistai sodri, nueinanti į amžinybę spalva verčia perkoduoti akvarelės gylių ir galimybių raišką. 

Danutė Einikienė,
Žemaičių dailės muziejaus vyr. rinkinių saugotoja

Parodos organizatoriai:

Galeria TEST ir Žemaičių dailės muziejus

Parodos globėjai:

Nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Lietuvos Respublikoje                                                      JarosÅ‚aw Czubinski,

Lietuvos Respublikos ambasadorė Lenkijos Respublikoje                                                                   Loreta Zakarevičienė

Parodos kuratoriai:

 Virginija ir Gintaras Končiai, skulptorius Stefanas Viežbickis