Atvelykio šventė Žemaitės memorialiniame muziejuje

     Penktadienio popietę į muziejų, linksmai čiauškėdamas, sugužėjo mažųjų pulkelis – kas įsitvėręs mamai į ranką atpėdino, kas kartu su auklėtojomis iš Šateikių vaikų dienos centro atvažiavo. Paskui juos į salę rinkosi ir suaugusieji –  kas iš pačios Plungės ar aplinkinių kaimų prisistatė – visi buvo pasiruošę nuotaikingai Atvelykio šventei.

     Apie šv. Velykų prasmę, papročius Žemaitijoje papasakojo Žemaitijos nacionalinio parko direkcijos Kultūros paveldo skyriaus vedėja Aldona Kuprelytė. Vaikai sužinojo, kodėl Velykos kasmet būna skirtingu laiku (mat, jos švenčiamos pirmąjį sekmadienį po pirmos pilnaties po pavasario lygiadienio), kodėl šventoriuje būdavo šaudoma ir keliamas kuo didesnis triukšmas, kodėl bažnyčiose pastatomi mediniai ryškiaspalviai kareiviai, kodėl žemaičiai kiaušinius dažydavo juoda spalva, ir dar daug ko negirdėto ar primiršto apie apeigas, kurių laikėsi mūsų senoliai atskleista vaikams ir suaugusiesiems. 

     Atvelykis, dar vadinamas Velykėlėmis, ir švenčiamas pirmąjį sekmadienį po Velykų. Tai vaikų šventė:  dažomi kiaušiniai, krikšto tėvai lanko savo krikšto vaikus, apsikeičiama dovanėlėmis. Krikštatėviai pasidžiaugia per metus ūgtelėjusiais vaikais. Mažieji per Atvelykį atkartoja viską, ką matė darant suaugusius per Velykas: patys margina kiaušinius, kepa bandeles, „zuikučius“, iki valiai prisisupa sūpynėmis, nes per Velykas jos buvo užimtos – nenuilstamai jose šėlo jaunimas…

     Pasiklausę Aldonos Kuprelytės pasakojimo, vaikai nekantravo „iniciatyvą imti į savo rankas“- pašėlo ridenti margučius: azartiškos varžybos išjudino visus – muziejaus vedėja Aušra Petrošienė vos spėjo apdovanoti nugalėtojus. Paskui vaikų žaidimai tęsėsi lauke. Ilgiau užsibūti jame neleido žvarbokas vėjas, bet mažieji labai neliūdėjo –  pakviesti muziejaus darbuotojos Laimos Arlauskienės, nesiragindami susėdo „ponų name“ už didelio stalo ir, kaip tikri šventės šeimininkai, vaišinosi karšta arbata bei Laimutės darytu  naminiu varškės sūriu. Paklausti, ar žino, kokios garsios rašytojos gimtoj troboj svečiuojasi – choru atsakė, kad Žemaitės! Vaikams priminta, kad Žemaitė yra aprašiusi juokingą Velykų paprotį: jei vaikas, nelaukęs antros Velykų dienos, iškildavo kiaušiniauti, tai tokiam gudruoliui būdavo pasiūloma išutinėti kailinius.

     Smagiai, šeimyniškai praleidę popietę, padėkoję ir atsisveikinę, vaikai išskubėjo namo pasidalyti išgirstomis naujienomis su namiškiais ir sekmadienį atšvęsti Atvelykį, laikantis senųjų papročių.

Danutė Einikienė
Žemaičių dailės muziejus