Ar Lietuva pasirengusi skandinaviško socialinės gerovės modelio kūrimui?

Skandinavijos šalyse yra puikiai suprantama, jog nevyriausybinės organizacijos (NVO) šiuolaikinėje visuomenėje vaidina išskirtinį vaidmenį , susijusį tiek su viešųjų paslaugų teikimu, tiek su atstovavimu visuomenės grupių interesams bei tam tikrų visuomenei svarbių klausimų bei problemų sprendimu.  

NVO dalyvavimas viešųjų reikalų tvarkyme – tai vietos valdžios veiklos varomoji jėga, todėl šiai veiklai skatinti ir jai tobulinti skiriamas didelis dėmesys. NVO yra pripažį stamos ir kaip pilietinės visuomenės elementas, ir kaip savivaldybių organizuojamų viešųjų paslaugų rinkos dalyvis, šių paslaugų galimas teikėjas. Be to, tiek  savivaldybės, tiek NVO turi tą pačią paskirtį – užtikrinti galimybę gauti viešąsias paslaugas, atitinkančias bendruomenės žmonių poreikius.

Taigi, NVO dalyvavimas viešųjų paslaugų teikime yra naudingas ir vietos valdžiai, ir kiekvienam bendruomenės nariui.

Viešųjų paslaugų rinka yra efektyvi tik tada, kai ji yra konkurencinė. Tai, kad paslaugų pagrindinis pirkėjas yra savivaldybė, reiškia, kad iš jos pusės kyla pagrindinė moki paklausa ir ji turi būti suinteresuota konkurencinės rinkos plėtra. Savivaldybių viešųjų paslaugų teikėjais turi būti ne tik vietos savivaldybių organizacijos, bet ir NVO, privatus verslas ir kiti.  Todėl savivaldybė turi aktyvinti viešųjų paslaugų rinką. Pagrindiniai argumentai, kodėl svarbu aktyvinti viešųjų paslaugų rinką ir pereiti prie mišraus paslaugų modelio yra tokie:

•    didėja siūlomų paslaugų į vairovė ir kokybė, paslaugos dažnai teikiamos klientui priimtinesniais būdais;  
•    konkurencija tarp paslaugų teikėjų leidžia mažinti paslaugų kainas;
•    savivaldybių ir NVO bendradarbiavimas leidžia operatyviau reaguoti į naujai iškylančius klausimus, išspręsti nepopuliarias, savivaldybėms mažiau žinomas problemas, taikyti lankstesnius paslaugų teikimo būdus.

Lietuvos Respublikos teisės aktuose numatyta stiprinti NVO, plėsti bendruomenių savivaldą, akcentuojama, kad „viešasis sektorius teikia tik tas paslaugas, kurių negali teikti nevyriausybinės organizacijos, bendruomeninės organizacijos ir verslo į monės“, tačiau šalies savivaldybių ir NVO bendradarbiavimas dar nėra toks veiksmingas, koks galėtų būti. Jį būtina tobulinti, nes trūksta abipusio pasitikėjimo, sutarimo ir motyvacijos.

Pavyzdžiui Norvegijoje NVO yra laikomos vienu iš svarbiausių valstybės partnerių, ypatingai teikiant viešąsias paslaugas.

Norvegijoje paslaugos iš nevyriausybinių organizacijų perkamos ne tik projektų rėmuose, o sutariant paslaugos kainą – skaičiuojama, kiek paslauga kainuos vienam klientui ir kuriam kiekiui klientų NVO galės suteikti paslaugas, tad ir mokama už klientus. Tokiu atveju, NVO gali gauti pelno iš savo paslaugų, kurį paskirsto arba naujoms paslaugoms plėtoti, arba esančių paslaugų nuoseklumui ir tęstinumui užtikrinti, išlaikyti pačią organizaciją, specialistus.

Tokiu būdu paslaugų teikimas nenutrūksta, kaip projektinio finansavimo atveju. Didžioji dauguma visų paslaugų, perkamų iš NVO, finansuojama iš valstybės ir savivaldybių lėšų, tad NVO gali susitelkti į paslaugų kokybę, kadangi nereikia papildomai užsiimti lėšų paieška ar nuolatiniu išgyvenimo klausimu, kaip tai į prasta Lietuvoje.

Straipsnis parengtas į gyvendinant projektą “Valstybės ir savivaldybių tarnautojų gebėjimų stiprinimas deinstitucionalizacijos srityje, remiantis gerąja Norvegijos patirtimi”, kuris yra finansuojamas Norvegijos Karalystės 2009-2014 metų laikotarpio finansinių mechanizmų lėšomis, pagal Vidaus reikalų ministerijos programą LT10 „Gebėjimų stiprinimas ir institucinis valstybės, paramos gavėjos, ir Norvegijos viešųjų institucijų, vietos ir regioninės valdžios bendradarbiavimas“

Daugiau informacijos: