Vaikų ir paauglių nerimas, panikos atakos, depresija: kaip atpažinti ir padėti

XXI amžiaus žmogaus gyvenimas nebeįmanomas be išmaniųjų technologijų: vis daugiau ne tik darbo, bet ir asmeninių santykių keliasi į virtualią erdvę. Šį procesą skatina ir šiuo metu išgyvenama pasaulinė pandemija – dauguma priversti izoliuotis, kenčia nuo vienatvės, kiti nebemoka ir jau bijo bendrauti gyvai. O juk žmogaus prigimtyje užkoduotas buvimas, santykis su kitu žmogumi – tai mums gyvybiškai svarbu, kaip maistas ar vanduo. Dėl izoliacijos ir gyvenimo virtualioje realybėje prastėja žmonių psichinė sveikata: sparčiai daugėja įvairias baimes, nerimą, panikos atakas, depresiją išgyvenančių asmenų. Šie negalavimai bei ligos nepaiso amžiaus – puola ne tik suaugusius, bet ir vaikus, paauglius. Ypač pažeidžiama psichika tų vaikų ir paauglių, kuriems tenka išgyventi ne tik izoliaciją dėl pandemijos, bet ir atskyrimą nuo biologinės šeimos, adaptuotis ir augti globojamiems kitoje šeimoje ar įstaigoje.

Baimė – natūralus savisaugos instinktas, be kurio neišgyventume. Natūralu, jei dvejų metų vaikas bijo išsiskyrimo su tėvais, šešerių – griaustinio, devynerių–dvylikos panikuoja dėl kontrolinio darbo mokykloje, o paauglys sielojasi dėl savo išvaizdos bei santykių su bendraamžiais ar mergina. Tėvams, globėjams, įtėviams reikėtų stebėti, ar natūralios jų vaikų (biologinių ar globojamų) reakcijos netampa dažnesnėmis ar tokiomis dažnomis, kad sutrikdo visą vaiko gyvenimą – mintis, kūno pojūčius ir elgesį. Tai, kad Jūsų vaikas išgyvena nuolatinį nerimą, rodo tokie dažni požymiai, kaip: fiziniai skundai (skauda galvą, pilvą), miego problemos (nemiga, košmarai sapnuose), kažkokios veiklos vengimas (nenori eiti iš namų), nuolatinis susirūpinimas, kas gali nutikti ateityje (klausinėja, ar jis gerai atrodo, ar vaikai nesityčios iš jo), pesimistinis mąstymas (nuolatinė savikritika), susierzinimas, pykčio priepuoliai, perfekcionizmas (perdėtos pastangos viską atlikti nepriekaištingai), atminties ir dėmesio koncentracijos sutrikimai. Toks nerimas tampa didžiule problema, jis gali progresuoti iki panikos atakų ir depresijos.

Panikos atakos pasireiškia stipria baime, dėl kurios ima skaudėti krūtinę, padidėja prakaitavimas, pagreitėja pulsas, trūksta oro, darosi silpna, pykina, kūnas ir mintys tampa nekontroliuojamos. Dažnai manoma, kad žmogų ištiko infarktas ar insultas, priežasčių ieškoma kreipiantis į kardiologus, kurie dažniausiai konstatuoja, jog priepuoliai ištinka ne dėl širdies ar kraujagyslių ligos, o dėl psichikos sutrikimo. Priepuoliai vidutiniškai trunka nuo 15 iki 20 minučių, bet negydomi gali išsivystyti į panikos sutrikimą ar net depresiją. Labai gaila, kad vis dar atsiranda žmonių, kurie šią ligą „nurašo“ tingėjimui, nes, matai, anas nieko neveikia, nuolat drybso lovoje, nesiprausia, apsileidęs, nieko nedirba, niekuo nesidomi, nuolat nepatenkintas, susiraukęs. Tai – vienas iš mitų. Depresija sergančio žmogaus problema yra ne tingėjimas – jis tiesiog negali prisiversti, taip jaučiasi ir nieko nedaro ne todėl, kad nenori. Atvirkščiai: dažnai depresija sergantys pacientai skundžiasi, kad jie norėtų ką nors nuveikti, bet nėra jėgų arba ta veikla nebedžiugina. Jie norėtų grįžti prie įprastinio gyvenimo, tačiau negali. Ši liga gali užklupti bet kuriame amžiuje, vaikystėje, paauglystėje – taip pat.  Įtariant, kad vaikas gali turėti nerimo, panikos sutrikimų ar depresiją, būtina nedelsiant kreiptis į gydytojus psichiatrus, kad šie įvertintų būklę ir nustatytų diagnozę bei skirtų reikalingą gydymą. Lietuviams, ypač vyresnės kartos, laikas atsikratyti požiūrio, jog sirgti psichikos liga yra gėda. Jei ne gėda sirgti vėžiu ar išsėtine skleroze, tai ne gėda sirgti ir depresija! Kreipusis į gydytojus ir pradėjus gydymą, šeima turi stengtis palaikyti savo vaiką, globotinį, brolį ar seserį: drąsinti, nuoširdžiai rūpintis, skatinti sveikesnį jo gyvenimo būdą, sveikesnę mitybą, dažnesnę mankštą, o ypač bendravimą su draugais. Labai svarbu priimti vaiko ar paauglio pakitusią būseną ir jo dėl to nekaltinti. Tėvai, globėjai ar įtėviai taip pat neturėtų kaltinti savęs. Svarbu parodyti, kad vaikas yra priimamas ir tuomet, kai nesijaučia gerai, kad gali sulaukti palaikymo ir pagalbos sunkiu metu. Šeimos, artimųjų palaikymas gydymosi laikotarpiu sudaro daugiau kaip 50 proc. gydymo sėkmės.

Mieli tėvai, globėjai, įtėviai! Jeigu Jums kyla klausimų dėl Jūsų vaikų (biologinių ar globojamų) sveikatos ar elgesio, o gal svarstote apie įvaikinimą, globą ar norėtumėte tėvų globos netekusius vaikus pakviesti į savo namus laikinai svečiuotis, ieškokite mūsų žemiau nurodytais kontaktais – Globos centro specialistės nuoširdžiai atsakys į Jums rūpimus klausimus.