Noras dalytis gyvenimu

Šiandienos pasaulyje, draskomame pandemijos, globalinio nerimo ir nežinomybės, yra žmonių, šeimų, kurie į gyvenimą žvelgia su tikėjimu, viltimi ir tikrų tikriausia meile. Jie džiaugiasi šia diena, ateinančia vasara – viskuo. Kyla klausimas, kur slypi jų pozityvumo paslaptis? Pakalbinome brandaus amžiaus porą, kuri jau ketvirtus metus globoja ne vieną ir ne du tos pačios šeimos tėvų globos netekusius vaikus. Sutuoktiniai, kurių duomenų konfidencialumą privalome saugoti, maloniai sutiko atsakyti į mūsų, Plungės socialinių paslaugų centro Globos centro specialistų, klausimus.

Kaip kilo mintis globoti (rūpintis) biologinių tėvų globos netekusius vaikus?

Užauginome ir į gyvenimą išleidome nemažą būrelį savo vaikų. Namuose, kurie, vaikams augant, buvo pilni šurmulio, visais atžvilgiais tapo per daug tylu. Ilgėjomės to. Vienas sūnų, kuris pastebėjo mūsų liūdesį, kartą pasiūlė, kad jei esame geros sveikatos ir turime norą (o namai – tikrai dideli), kodėl mums nepabandžius padėti užaugti vaikams, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių yra netekę savo tėvų globos. Pasvarstėme. Kadangi esame tikintys krikščionys katalikai, ėmėme galvoti, kad toks poelgis geriausiai atspindėtų mūsų pažiūras ir tikėjimą. Nusprendėme pabandyti, ar galėtume pamilti ir globoti svetimus vaikus.

Ar sunkus buvo kelias nuo apsisprendimo globoti (rūpintis) iki tapimo globėjais (rūpintojais)?

Iš pradžių atrodė, kad sunku nebus. Pristatėme visus reikiamus dokumentus, lankėme būsimiems globėjams (rūpintojams) reikalingus mokymus, gavome teigiamą išvadą. Iš pradžių vaikus priėmėme laikinai svečiuotis savaitgaliais ir švenčių laikotarpiu. Svečiavimosi laikotarpiu pradėjome suprasti, kad mūsų globotiniai tikrai yra kitokie vaikai nei tie, kurie auga šeimose, nesusiduriančiose su didesnėmis problemomis ar krizėmis. Jau pirmosiomis dienomis pastebėjome mažųjų mūsų draugų kitoniškumą. Vaikai slėpė maistą, nors jiems niekas nebuvo užginta ar neleidžiama. Matyt, jautėsi nesaugūs dėl ateities, tarsi kovojo už išlikimą. Jų elgesys mums buvo nesuprantamas, elgėsi tarsi jiems negaliotų jokios taisyklės: šėlo, priešgyniavo, net skriaudė gyvūnus. Buvo kilusi mintis atsisakyti sumanymo juos globoti. Bet ilgainiui supratome, kad tai tėra išmėginimas, kurį su Dievo pagalba turime kartu išgyventi ir nepasiduoti.

Kokios buvo pirmosios dienos, savaitės, o gal ir mėnesiai, vaikams nuolatinai pas Jus apsigyvenus?

Kaip ir svečiavimosi laikotarpiu, vaikai neskyrė blogo nuo gero – elgėsi kaip laukinukai, net gyvulėlius, kurių turime nemažai, skriaudė. Vaikai nenorėjo mokytis, bandė mūsų ribas, siekė vadovauti. Pirmieji globos metai buvo sunkoki, išbandymas mums, tėvams, užauginusiems nemažą būrį savo vaikų ir nieko panašaus jų auklėjime nepatyrusiems, kaip su šiais vaikais. Supratome, kad mūsų globotiniai nebuvo tinkamai auklėjami – jie neturėjo gyvenimo normalioje šeimoje pavyzdžio. Stengėmės juos suprasti, išklausyti, įeiti į jų padėtį. Tad su Dievo pagalba ėmėme juos auklėti, mūsų supratimu, tinkama linkme. Kadangi mūsų šeima kiekvieną sekmadienį dalyvauja Šv. Mišiose, kartu vežėmės ir vaikus. Mums labai padėjo parapijos klebonas, pamilęs mūsų globotinius ir atvėręs jų širdeles Dievui. Labai padėjo bei dabar padeda vaikų mokyklos mokytoja. Žinoma, visada globotinius auginant ir auklėjant gelbsti mūsų biologiniai vaikai.                    

Kas pasikeitė Jūsų gyvenime globojant šiuos vaikus ir kaip pasikeitė vaikai per pastaruosius globos metus?

Globodami šiuos vaikus tarsi atjaunėjome. Turime labai daug veiklos. Džiaugiamės, nes vaikai labai pasikeitė: ir noras mokytis atsirado, ir kartu su manimi, vadinama močiute, daro daugybę dalykų, kiekvienas turi savo pareigų, su vyru (seneliu) eina prižiūrėti gyvulėlių. Mus labai palaiko ne tik artimieji, bet ir visa bendruomenė. Sušvelnėjo vaikų būdas, atsirado pasitikėjimas ir dėkingumas mums, globėjams.

Ką patartumėte žmonėms, kurie nori globoti ar įvaikinti, tačiau nesiryžta?

Auginant, ugdant ir auklėjant tėvų globos netekusius vaikus, reikia išsiaiškinti, iš kokios aplinkos jie pas Jus atėjo. Tada privalu juos išklausyti ir suprasti. Visi žmonės, o ypač vaikai, yra silpni. Jiems reikalinga mūsų meilė ir kantrybė bei stipri valia. Svarbu tvirtai suvokti ir laikytis taisyklės, kad šeimoje ne vaikai nustato taisykles ir vadovauja, bet Jūs, suaugusieji. Su Dievo pagalba galima viską nugalėti ir po to džiaugtis prasmingu savo žingsniu – suteikti vaikams šeimą ir besąlygišką meilę. Paprasčiausiai reikia norėti dalytis gyvenimu su šiais vaikais.

Dėkojame už pokalbį.