Kaip sudominti turistus atvykti įPlungę ir antrą kartą?

Kiekvienas miestas turi savo veidą, savo tradicijas ir savo simbolius, kurie suteikia išskirtinio žavesio ir išskiria jį iš tam tikro regiono. Nėra beveidė ir mūsų Plungė, tačiau reikia pasistengti, kad žmogus po pirmosios pažinties su Plunge čia norėtų sugrįžti dar kartą.

Ar turime ką svečiams parodyti, ar esame jiems patrauklūs? To Savivaldybės administracijos direktorius Gintaras Bagužis klausė puikios gidės, Žemaičių dailės muziejaus vyr. fondų saugotojos Danutės Einikienės bei Plungės turizmo informacijos centro direktorės Sandros Kasmauskienės, lapkričio 21-osios popietę paprašęs jam ir Savivaldybės administracijos paminklosaugininkui Gintarui Ramonui bei Architektūros ir teritorijų planavimo skyriaus vedėjo pavaduotojai Kristinai Petrulevičienei surengti ekskursiją po gimto miesto centrinės dalies lankytinus objektus.

Su turistais dirbančios specialistės patvirtino, kad atvykę į Plungę svečiai pirmiausia nori apžiūrėti kunigaikščio Mykolo Oginskio rūmus ir dvaro parką. Ekskursija su gidu rūmuose trunka valandą, tiek pat – ir pasivaikščiojimas po parką, klausantis istorijų apie kunigaikščio ir jo svečių medžioklę, labdaringą veiklą, padavimų apie įvairias parko vietas ar legendos apie verkiančią liepą. Savivaldybės administracijos direktorių G. Bagužį domino, kiek dėmesio po dvaro sodybos apžiūros sulaukia miestas? Pasak D. Einikienės, centrinei miesto daliai apžiūrėti taip pat užtenka vienos valandos, tačiau bėda ta, kad mieste ypač sunku išlaikyti turistų dėmesį.

Ką apskritai Plungėje išskiria turistai? Be abejo, vieną  iš gražiausių dvarų ansamblių Lietuvoje, kurio pagrindiniame pastate veikia Žemaičių dailės muziejus. Gražus akcentas – šį rudenį parke atidengtas paminklas M. K. Čiurlioniui. Labai įspūdinga ir Plungės oranžerija-laikrodinė, kuri yra seniausias dvaro teritorijoje išlikęs pastatas, statytas 1846-aisiais.

Džiugina, kad per artimiausius metus bus rekonstruotas ir daug estetiškiau atrodys Babrungo slėnis ir šalia esanti Laivės alėja. Laisvės alėjos gale stovi Laisvės paminklas, kuris buvo pastatytas 1928 metais, po Antrojo pasaulinio karo nugriautas, o 1992 metais vėl atstatytas. Plungiškių, pasak D. Einikienės, šis paminklas nėra mylimas, įvairūs renginiai net senais laikais vykdavo kitose erdvėje – Laisvės alėjos pradžioje.

Kitas miesto centre esantis paminklas skirtas Šv. Florijonui pagerbti. Skulptoriaus ir knygnešio Kazio Barzdžio pagaminta Šv. Florijono skulptūra Plungėje pastatyta 1894-ais, po didžiulio gaisro, kurį sukėlė vaikai, padegę šieną, sukrautą vežimuose. Sudegė didžioji dalis miesto, iš viso daugiau nei 150 gyvenamųjų namų kartu su ūkiniais pastatais. Antrą kartą Plungė degė 1931 metais. Šventojo skulptūra sovietmečiu buvo nugriauta, o nepriklausomybės laikais vėl atstatyta. Naujosios skulptūros autorius – Vladas Stumbras.

Vytauto gatvėje turistų dėmesį dar galima atkreipti į seną kleboniją, kurioje kelis mėnesius gyveno žymus Lietuvos dailininkas ir kompozitorius M. K. Čiurlionis su žmona S. Kymantaite-Čiurlioniene. Tuometis Plungės parapijos klebonas buvo jos dėdė.

Pirmoji bažnyčia Plungėje, manoma, buvo pastatyta XVI amžiuje, paskutinės statytos medinės bažnyčios  pamatų fragmentas dar matyti šventoriuje šalia dabartinės neoromaninės raudono mūro bažnyčios, baigtos statyti 1933 metais. Prie bažnyčios – labai svarbus architektūrinis objektas, 1859 metais grafo Zubovo pastatyta klasicistinių bruožų bažnyčios varpinė. Įdomu tai, kad net lietuviškos spaudos draudimo metais ant vienos iš fasadinių varpinės sienų nebuvo sunaikintas lietuviškas užrašas.

Deja, kitoje gatvės pusėje stovintys parapijos namai – vis dar nepavydėtinos būklės, nes ir šį pastatą 2009 metais nusiaubė gaisras. 2011-aisiais statinį pradėta tvarkyti, buvo uždengtas naujas stogas, šiuo metu jau baigiamas atkurti vienas šio pastato aukštas.

Plungės lurdas – vienas iš žymiausiųjų, įrengtas kunigaikštienės Marijos Oginskienės pastangų dėka, sutraukdavęs minias pasveikti norinčių žmonių. Sovietiniais laikais šventosios skulptūrėlę tam tikri veikėjai ištepė smala ir įmetė į vandenį, tačiau skulptūra gerų žmonių buvo išgelbėta ir šiuo metu stovi Plungės bažnyčioje, o Lurde pastatyta jos kopija.

Virš Lurdo matyti pamatai, kadaise čia taip pat stovėjo koplyčia, kuri 1944-aisiais buvo uždaryta, pastatas buvo paverstas sporto sale, sandėliu, kol 1982-aisiais sudegė.

Aišku, būtų puiku pasivaikščioti ir palei vadinamą Plungės jūrą  – dirbtinai 1961 metais suformuotą tvenkinį, užtvenkus Babrungo upę, tačiau pakrantėje dar trūksta išvystytos infrastruktūros ir patrauklių mažosios architektūros elementų.

Kalbant apie patrauklius mažosios architektūros elementus negalima nepaminėti Senamiesčio aikštės ir menininkams, kilusiems iš Plungės pagerbti, skirto metalinio suolelio su gitara. Pati populiariausia vieta, skirta fotografuotis viešnagei Plungėje atminti, yra skverelyje prie Babrungo krioklio pastatytos šešios raidės su mūsų miesto pavadinimu.

Beje, kalbant apie Plungę vis dar neprieita prie vienos nuomonės, iš kur kilęs būtent toks miesto pavadinimas. Ar dėl to, kad plungiškiai dažnai plunkėsi (suprask – galynėjosi) su Telšių bernais, ar dėl to, kad miestelyje gyveno žmogus, pavarde Plungė, kuri, beje, vis dar paplitusi Pakruojo, Panevėžio ir Radviliškio rajonuose, ar tikėti hidronimine versija, kad Plungės vardas kilęs iš upelio, ištekėjusio iš Narvilo ežero, pavadinimo. Upelis, senuose dokumentuose vadintas Paplunga, buvo kanalizuotas, kaip ir Telšė Telšiuose.

Iš tiesų, nors kartą paklausyti gidės pasakojimų apie Plungę ir miesto lankytinas vietas įdomu net ir vietiniam žmogui, ką jau kalbėti apie gimtą šalį norinčius pažinti tautiečius ar Lietuvos svečius. Visgi peršasi nuomonė, kad Plungės mieste kol kas dar per mažai traukos objektų, dėl kurių turistai čia norėtų sugrįžti antrą ar trečią kartą. Savivaldybės administracijos direktorius G. Bagužis kviečia visus plungiškius diskusijai, kaip pagyvinti Plungės įvaizdį, kad miestas taptų patrauklesnis, gyvesnis ir dažniau lankomas.

Plungės rajono savivaldybės administracijos inf.

Lauros Baumilės, Sauliaus Narkaus, Algirdo Šimkevičiaus, Kęstučio Vaitkaus nuotraukos