Ar globojami, įvaikinti vaikai kitokie? Pagalba būsimiems globėjams ir įtėviams

Postsovietinėje visuomenėje vis dar gaji nuostata, kad vaiko iš globos įstaigos „geriau neimti“. Pagrindinis „argumentas“ – šie vaikai seks savo tėvų pėdomis: blogai elgsis, turės priklausomybių, su jais patirsite tik problemas ir panašiai. Taip, globos įstaigose apgyvendinti vaikai dažniausiai yra paimti iš nesaugios aplinkos, netinkamos sėkmingai, visavertei jų raidai, rečiau – iš gimdymo namų ir tik nedaugeliu atvejų – po tėvų žūties. Tęsiant praeito mėnesio straipsnio temą apie baimes globoti ir įvaikinti, norėtųsi pakalbėti apie tėvų globos netekusių vaikų „kitoniškumą“ bei specialistų būsimiems globėjams ir įtėviams pagalbą, apsisprendus auginti ne biologinius vaikus.

Tėvų palikti, neprižiūrėti, patyrę smurtą vaikai yra kitokie, nes buvo nelaukti, nepakankamai arba visai nemylimi. Nepriežiūra, smurtas, atstūmimas vaiko širdelėje, jo sieloje palieka dideles žaizdas. Kūdikiui – pasąmonės lygmenyje, augančiam – suvokiant, kad jis kažkoks „brokuotas“. Nepriklausymas niekam, vienišumas formuoja tam tikrą vaiko charakterį, pasaulėžiūrą bei elgseną, kuri mums, užaugusiems gražiose, įprastose šeimose, dažnai yra nesuprantama ir nepriimtina. Kodėl šie kūdikiai dažniausiai neverkia, retai šypsosi? Nes yra patyrę, kad niekas greitai neprieis sušlapus, sušalus, panorėjus valgyti ar mamos prisilietimo. Kodėl mažyliai aršiai kovoja dėl žaislo, skanesnio kąsnio, sėdėdami keistai linguoja tarsi save supdami? Nes jaučiasi nesaugūs, supranta, kad niekas už juos nekovos, vadinasi – reikia pačiam gintis ir kovoti. O bekovodami pavargsta, todėl patys save ramina. Vaikai neklauso, elgiasi grubiai, aršiai pyksta „be priežasties“, paaugliai ypatingai prieštarauja, provokuoja? Nes nepasitiki suaugusiaisiais ir pasauliu – juk patys artimiausi išdavė… Vienišas žmogus, o ypač vaikas, yra nelaimingas!

Kad šių mažų žmonių širdys ir sielos būtų pagydytos, būtinas svarbiausias vaistas – juos pamilusių globėjų, įtėvių atviros širdys, rankos ir saugūs namai bei pastovumas. O šiai meilei skleistis ir tvirtėti taip pat reikalinga pagalba. Todėl kiekvienos savivaldybės globos centruose visiems apsisprendusiesiems globoti ar įvaikinti organizuojami privalomi mokymai. Žmonės, auginę ar auginantys biologinius vaikus bei pervertinantys šį savo gebėjimą, dažnai išsako nepasitenkinimą, kad jiems mokymai nėra reikalingi. Norėtume paaiškinti: biologinio ir globojamo ar įvaikinto vaiko auginimas turi esminių skirtumų – mokymuose apie tai daug kalbama. Juose dalyvaudami, gilinsitės į ryšių su biologiniais tėvais bei giminaičiais vaikui svarbą, analizuosite, koks gali būti vaiko prieraišumas prie jūsų – saugus ar nesaugus. Mokymų metu daug sužinosite apie psichologines vaikų traumas ir jų įveikimą, suprasite, kaip svarbu nepervargti ir teisingai savimi rūpintis, įsigilinsite, kokių gebėjimų reikia, norint sėkmingai auginti globojamą ar įvaikintą vaiką. Tuo pat metu analizuosite save, kaip asmenybę, būsite įvertinti specialistų bei patys save įvertinsite kaip būsimus vaiko globėjus ar įtėvius. Baigę mokymus, žmonės dažniausiai džiaugiasi, kad įgijo daug psichologinių žinių apie vaikų auginimą bei auklėjimą, stebisi, kad, augindami biologinius vaikus, daugelio dalykų nežinojo. Nemaža dalis tvirtina, kad tokie mokymai būtų naudingi visiems būsimiems tėvams. Tėvų globos netekę vaikai tikrai yra kitokie, juos auginti yra ir iššūkis, ir didelis širdies džiaugsmas.

Apie kelią nuo apsisprendimo globoti ar įvaikinti iki vaikučio priėmimo į savo šeimą pakalbėsime kitame straipsnyje. Jei norėtumėte asmeniškai pabendrauti Jums rūpimais klausimais, ieškokite mūsų žemiau nurodytais kontaktais. Plungės socialinių paslaugų centro Globos centro specialistės maloniai atsakys į Jums rūpimus klausimus.