|
|
Šiaulių valstybinis kamerinis choras „Polifonija“ |
Žemaičių dailės muziejuje – darbymečio metas: dėliojami paskutiniai akcentai ruošiantis VII Pasaulio žemaičių dailės parodai, kurios atidarymas – liepos 9-ą, šeštadienį, 12 valandą.
Procesas, vykęs visus metus, įgauna pagreitį: tuoj turėtų pasirodyti parodos katalogas, kuriame – 135 profesionalių menininkų kūrybos darbai, demonstruojantys pastarųjų metų menines raiškas, kryptis, žanrus, įvairiausias atlikimo technikas, idėjas, perspektyvas, rodantys artumą ir skirtybes, teikiantys prioritetus klasikai ar atvirkščiai – modernizmui. Tačiau kūrėjai vieningi savo gebėjimu būti kartu: susigyvenimas, priklausymas tai pačiai žemei – Žemaitijai – ir yra šios parodos unikalumas. Ir dar – Saulės mūšio įprasminimas – pagrindinė šios parodos jungtis, leidžianti menininkams kūryba mus „nuvesti“ į tą epochą, į tą istorinio įvykio vietą, kurioje sudygo mūsų valstybingumo sėklos.
Kūrėjas – kaip atversta knyga, kurios kalba – iki skausmo nuoga, nesumeluota tiesa, skirta mūsų sielai. Dailininkai kalba spalvų kalba – Dievo duota galia spalvų dermėmis pasakyti pasauliui apie tai, kas nepasakoma, o tik jaučiama: tai taip stipru ir trapu. Todėl, rengiant profesionaliosios ir taikomosios dailės ekspoziciją, pasikliauta ne tik muziejaus vyr. dailininkės-dizainerės Jūratės Motužienės patirtimi, bet ir daug svarių patarimų išgirsta iš ekspozicijos rengimo kuratoriaus prof. Petro Gintalo.
Rengiamose Pasaulio žemaičių dailės parodose visada atiduodama pagarba Anapilin išėjusiems menininkams – parengiama jų darbų ekspozicija: išėjusieji sugrįžta savo darbais. Į juos žiūrime jau kiek kitaip: pamatome, ko anksčiau nepastebėjome, ar pajaučiame, ko nesitikėjome išgyventi. Dailininkai visada buvo ir yra žmogaus būties freskų dėliotojai. Šioje ekspozicijoje pristatoma iškilių žemaičių menininkų kūryba – dar viena gija, sujungianti mus visus. Juk kūrėjai kalba apie mus vienijančius, labai svarbius dalykus: gimtosios žemės šaknis, žmogiškuosius jausmus, ieškoma to paties vardiklio, kas esame, kur einame, iš kur atėjome: gal iš čia pat, palaimintos šventosios žemės syvų?
Tradiciškai Pasaulio žemaičių dailės parodose savo kūrybą pristato Lietuvos akademinis jaunimas – Vilniaus dailės akademijos Telšių, Kauno fakultetų ir Šiaulių universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto menų katedros studentai. Ir šį kartą lankytojus jaunieji menininkai nustebins drąsiu gebėjimu dirbti įvairiomis medžiagomis, savitu, laisvu požiūriu į postmodernios visuomenės refleksijas, suprantama, kūryboje išlaikant meistriškumą ir balansą tarp kičo bei meno.
VII Pasaulio žemaičių dailės parodos atidarymo iškilmėse svečius ir Plungės publiką žavės Šiaulių valstybinis kamerinis choras „Polifonija“ (vadovė Aurelija Čižauskaitė-Butkaliuk). Didelę koncertinę patirtį turintis kolektyvas parengė programą, kurioje originaliai suskambės lietuvių ir užsienio kompozitorių kūriniai. Išgirsime Antano Adomaičio, Algirdo Klovos, Liongino Abariaus ir kitų autorių muziką.
Renginio staigmena – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytojo perkusininko Arkadijaus Gotesmano ir jo mokinio Igno Kasikausko specialiai VII Pasaulio žemaičių dailės parodai sukurtas kūrinys. Plungės publikai mušamųjų virtuozo pristatyti nereikia: jo apsilankymas – didelė muzikinė šventė avangardinio džiazo gerbėjams.
Kaskart, kai virš Mykolo Oginskio rūmų suplevėsuoja Jūratės Urbienės sukurta parodos vėliava, Žemaičių dailės muziejaus direktorius Alvidas Bakanauskas sako, jog „į muziejaus ir Lietuvos kultūros metraštį įrašomas dar vienas neišdildomas puslapis, reprezentuojantis Žemaitijos meno lobyną“.
M. Oginskio rūmų erdvėse liepos 9 dieną skleisis unikali, gyvastingų spalvų, muzikos, jautrių atsivėrimų šventė!
Danutė Einikienė, Žemaičių dailės muziejaus vyr. rinkinių saugotoja