Plungiškiai prisiminė savo iškiliausius kultūros kūrėjus
Plungės kultūros centras tęsia renginių ciklą, skirtą miesto savivaldos 220-osioms metinėms. Paskutinį sausio sekmadienį miesto gyventojai buvo kviečiami prisiminti tuos savojo miesto kūrėjus, kurių dėka Plungės vardas seniai skamba Lietuvoje ir Europoje. Jie – tarsi keturių skirtingų žanrų korifėjai, paruoÅ¡ę miesto žemę Å¡iandieniam kultūriniam derliui bei parodę pavyzdį daugybei kitų nepamirÅ¡tamų kūrėjų, puoÅ¡usių ir tebepuoÅ¡iančių Plungės kultūrinę padangę. Visi jie – skirtingų meno žanrų atstovai, tačiau jų paliktas kultūrinis testamentas dar ilgai džiugins ne tik juos pažinojusius, bet ir ateities kartas.
Vakaro metu žiūrovams dar kartą buvo pristatytas dailininkas Juozas Bagdonas, kraÅ¡totyrininkė Eleonora Ravickienė, choreografė Emilija Danutė Radvilavičienė, režisierė Felicija SluÅ¡nienė.
Juozas Bagdonas gimė 1911 metais Vydeikių kaime. Mokėsi Plungėje, TelÅ¡iuose, vėliau įstojo į Kauno meno mokyklą. Pirmą savo parodą dailininkas tapytojas surengė būdamas 20 metų. Juozas Bagdonas dalyvavo Dailininkų sąjungos parodose, vėliau buvo jos sekretorius ir reikalų vedėjas. Prasidėjus karui, Juozas Bagdonas emigravo į Vakarų Europą, vėliau – į Kolumbiją bei JAV. Grįžęs į Lietuvą, ėmėsi iniciatyvos, kad būtų įkurtas Žemaičių dailės muziejus, buvo pagrindinis jo mecenatas bei globėjas. Juozas Bagdonas nesukaupė didelių asmeninių turtų, bet jo sukurtas menas yra vertingas visai Lietuvos dailei. „Man Lietuva visada buvo graži kaip svajonė, – sakė dailininkas. – Todėl noriu būti jai reikalingas. Manau, jog kaip bitelės medų, taip ir dailininkas savo kūrybą turi neÅ¡ti į namus, į tą didįjį tautos avilį – į Lietuvą. Tik parvežta ji byloja apie kūrėją, atidavusį save visą tautos labui”. Praėjusių metų lapkričio mėnesį Lietuvoje buvo minimas dailininko J.Bagdono 100-osios metinės. Ta proga iÅ¡leista Leono Peleckio – Kaktavičiaus biografinė monografija „Juozo Bagdono spalvų ir erdvių vizijos“, Plungės kultūros centre surengta dailininko paroda „100 J.Bagdono darbų autoriaus 100-mečiui“. Dailininkas daug paveikslų yra padovanojęs beveik visiems Lietuvos dailės muziejams, todėl jo 100-osios gimimo metinės tikrai paminėtos gana plačiai. Vakaro metu dailininką prisiminė jo bičiulė Plungės vyskupo M.Valančiaus pradinės mokyklos direktorė Vida Turskytė. VieÅ¡nia pasakojo, jog turėjo retą galimybę lankyti dailininką Niujorke, daug ir artimai bendrauti su juo jam grįžus į gimtinę ir apsigyvenus Plungėje. „Nors dailininkas gyveno pasaulio kultūros centre Niujorke, bet jam didžiausias kultūros centras ir pati brangiausia vieta buvo gimtoji Plungė“,- sakė V. Turskytė. Tik atsiradus progai, jis grįžo namo, o amžinojo poilsio atgulė Kauno kapinėse. Vakaro metu Kultūros centro Å¡iuolaikinių Å¡okių studija „Visus Ero“, vadovaujama Monikos Gedgaudaitės, atliko Å¡okių kompoziciją su dailininko paveikslais.
Režisierė Felicija SluÅ¡nienė ilgus metus režisavo Plungės kultūros namų spektaklius, įkūrė ir dirbo su Žemaičių teatru, kuris vaidino tik žemaitiÅ¡kai. Felicija SluÅ¡nienė vaidino pirmojoje Plungėje pastatytoje operetėje „Viengungiai“, vesdavo žemaitiÅ¡kus, Plungę reprezentuojančius renginius. Buvo pirmoji profesionali Boriso Dauguviečio teatro aktorė Plungėje, ilgus metus – Plungės liaudies teatro aktorė. Daugelis ją prisimena kaip autentiÅ¡kos žemaičių kalbos mylėtoją, puoselėtoją ir skleidėją. Režisierę drąsiai galime vadinti teatro primadona, su kuria prasidėjo pagrindinė Plungės mėgėjų teatro istorija. Vakaro metu buvę Felicijos SluÅ¡nienės Žemaičių teatro aktoriai – 
Choreografė Danutė Emilija Radvilavičienė – Plungės kultūros namų nusipelniusio tautinių Å¡okių ir dainų liaudies ansamblio „Suvartukas“ ilgametė vadovė, Pasaulio lietuvių dainų Å¡venčių baletmeisterė, sukūrusi virÅ¡ 20 sceninių tautinių Å¡okių. Ji buvo apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikÅ¡čio Gedimino V laipsnio ordinu, o jos vadovaujamas ansamblis garsino Plungę ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Å iemet jai būtų sukakę 80 metų. Danutė Radvilavičienė – moteris, dainai ir Å¡okiui paÅ¡ventusi gyvenimą, subūrė Å¡okį mėgstančius bei Å¡okančius plungiÅ¡kius į didelę draugiÅ¡ką Å¡eimą. Ji pirmoji gūdžiais sovietiniais laikais atvėrė plungiÅ¡kiams vartus į pasaulį skleisti lietuviÅ¡ką dainą ir Å¡okį. „Suvartuko“ Å¡okėjai buvo pirmieji, Å¡okę Kuboje, Australijoje, Portugalijoje bei kitur. Visi ypač vertino jos fantastiÅ¡ką atkaklumą, darbÅ¡tumą, kūrybiÅ¡kumą. Net ligos prispausta ji neprarado gyvenimo meilės ir kūrybos polėkio. Jos sukurtus Å¡okius Å¡oka ir dar ilgai Å¡oks galybė tautinių Å¡okių kolektyvų. Sekmadienio vakare D.Radvilavičienės sukurtus Å¡okius Å¡oko dabartinis Kultūros centro liaudiÅ¡kų Å¡okių ansamblis „Suvartukas“, vadovaujamas Ilonos Baltikauskaitės, pritariant vokaliniam ansambliui, vadovaujamam Valentinos Balčiauskienės, bei liaudiÅ¡kos muzikos kapelai, vadovaujamai Vidmanto Žilinsko.
Eleonora Ravickienė – viena iÅ¡kiliausių Lietuvos kraÅ¡totyrininkių, nusipelniusi mokytoja, visuomenininkė, Žemaičių akademijos, Simono Daukanto bibliofilų klubo garbės narė, Plungės miesto garbės pilietė. Už nuopelnus kultūrai ji apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikÅ¡čio Gedimino I-ojo laipsnio medaliu.
Ypatingą vietą Mokytojos gyvenime užėmė kraÅ¡totyros veikla. Dirbdama kunigaikÅ¡čių Oginskių rūmuose, pradėjo rinkti Å¡io dvaro istoriją, įkūrė kraÅ¡totyros muziejų. Jos dėka ne tik Plungei, bet ir Rietavui, Plateliams, Gegrėnams, Å ateikiams ir daugeliui kitų vietovių buvo atvertas didžiulis ir neįkainojamas istorijos klodas. Mokytoja iÅ¡leido dvi knygas – „Atsisveikinimas su Tėvyne“ ir „Šimtmečių takais“, paraÅ¡ė daugybę straipsnių, visą savo turtingą darbų ir asmeninį archyvą ji padovanojo Žemaičių dailės muziejui, Plungės miesto bendruomenei.
Vakaro metu, prisimenant E.Ravickienę, renginių vedėjų klubas „Menadė“, vadovaujamas Simonos Gudavičiūtės, atliko teatralizuotą imporovizaciją apie Plungės vardo suteikimą miestui iÅ¡ knygos “Šimtmečių takais“.
Eleonora Ravickienė dažnai kartodavo, kad meilė Tėvynei, kurią jai įskiepijo mokytojai, buvo pagrindinis stimulas, įprasminęs visą jos gyvenimą ir veiklą. Tik jos dėka Plungė Å¡iandien gali didžiuotis Oginskio Polonezais, kuriuos kraÅ¡totyrininkė atrado ir padovanojo miestui. Laikui bėgant, Å¡iuos kūrinius pradėjo groti ir kiti Å¡alies orkestrai, kūriniai įtraukti į dainų Å¡venčių repertuarą. Å iandien M.K.Oginskio polonezas „Atsisveikinimas su Tėvyne“ tapo savotiÅ¡ku Plungės miesto himnu. Jį visiems susirinkusiems ir atliko Kultūros centro pučiamųjų instrumentų orkestras, vadovaujamas Romo Jasevičiaus.
Å is Kultūros centro direktoriaus pavaduotojos Simonos Gudavičiūtės režisuotas vakaras buvo ne tik puiki galimybė dar kartą prisiminti savo iÅ¡kiliausius kūrėjus, bet ir pasikartoti miesto istorijos pamoką.
Daiva Gramalienė, Plungės kultūros centro kultūrinės veiklos vadybininkė
Sauliaus Narkaus nuotraukos
