Žmogus gyvas tol, kol gyvi prisiminimai apie jį

2015-03-20

       Tautodailininką, medžio meistrą bei kryždirbį Liudą Ruginį gerai pažį sta ne tik plungiškiai, bet ir Salantų miestelio (Kretingos r.) gyventojai. Salantuose esančioje sodyboje prabėgo L. Ruginio vaikystė, o Plungė tapo jo ir žmonos Genovaitės gyvenimo uostu. čŒia jiedu sukūrė šeimą, užaugino sūnų ir dukrą. Įdomu tai, kad menininko gyslelę turėjo ir ankstesnių kartų Ruginių giminės vyrai – tautodailininko senelis vertėsi gamindamas keramikos dirbinius, o tėvas, taip pat Liudas Ruginis, buvo darbštus stalius. Meniškos sielos buvo ir vienintelis L. ir G. Ruginių sūnus, kuris, tęsiant tradicijas, pakrikštytas Liudo vardu. Likimas nepagailėjo jauno ir talentingo menininko. Dievas jį pasišaukė, kai jam buvo 36-eri. Minint 15-ąsias L. Ruginio mirties metines, Plungės viešojoje bibliotekoje atidaryta retrospektyvinė jo kūrybos paroda.

       Sveikindama gausų būrį parodos atidarymo dalyvių, tarp kurių – šviesaus atminimo L. Ruginio artimieji bei salantiškiai, Plungės viešosios bibliotekos direktorė Violeta Skierienė nesugebėjo nuslėpti jaudulio. „Vyresniuosius Ruginius – Anapilin iškeliavusio Liudo bei jo sesers Sigutės tėvus – pažį stu jau daugybę metų. Susibičiuliavusi su šia šeima, susipažinau ir su joje augančiais vaikais. Sigutė iš pirmo žvilgsnio man atrodė rami mergaitė, tačiau buvo matyti, kad viduje ji yra pašėlusi. Liudas jaunesnysis man į siminė dėl nepaprastai išraiškingų akių. Nors iš pažiūros jis atrodė rimtas, gal net griežtas, kažkodėl mano atmintyje Liudas – besišypsantis. Liūdnos akys slėpė nuoširdžią šypseną…“ – ašarų pilnomis akimis žvelgdama į susirinkusiuosius kalbėjo direktorė.

       V. Skierienė prisiminė ir pirmąjį jos susitikimą su L. Ruginio dukra Rūta. Tai į vyko maždaug prieš metus. „Į mane žvelgė didelės rudos akys. Atrodė, kad ir veidas kažkur matytas, tačiau buvau į sitikinusi, jog užkalbinusios merginos nepažį stu. Ir tik vėliau, kai ji pasisakė esanti L. Ruginio dukra, supratau, kad joje aš mačiau jos tėvo bruožus“, – prisiminimais dalijosi direktorė ir pasakojo, jog būtent  tada Rūta užsiminė apie norą bibliotekoje surengti jos tėvelio kūrybos darbų parodą.

       L. Ruginis gyvas ir plungiškių tautodailininkų atmintyje. Zafira Leilionienė – Lietuvos tautodailininkų sąjungos Plungės skyriaus pirmininkė – pasakojo, jog L. Ruginis buvo jauniausias sąjungos narys. Į sąjungą į stojo būdamas vos 21-erių. „Tas žmogus buvo tarsi ryškus meteoritas, praskriejęs Plungės tautodailininkų padange ir palikęs gausybę savo darbų“, – kalbėjo pirmininkė. Anot jos, jaunam ir talentingam menininkui labai patiko medžio drožyba. Nagingas ir darbštus vyras mėgo kurti ir gaminti baldus. Ne vienerius metus L. Ruginis dirbo tuometinėje liaudies kūrybos gaminių į monėje „Minija“. Savo kūrybos vaisius – drožybos darbus ir tapytus paveikslus – jaunasis meistras eksponavo į vairiose parodose. Vėliau plungiškis ėmė piešti šaržus, kuriuos mėgo nuo vaikystės, kai Palangoje išvydo piešiantį žinomą šaržų meistrą Vytautą Tarakevičių.

       Iš to, ką užsidirbdavo piešdamas šaržus,  plungiškis ir gyveno. Vasaros metu Palangoje aplink jaunąjį menininką nuolat spiesdavosi būriai smalsuolių, kurie po keleto minučių rankose laikydavo juokingai iškreiptą savo portretą. L. Ruginio šaržais žavėdavosi ne tik artimieji, bet ir nepažį stami žmonės. Keletą metų L. Ruginis dirbo Plungės laikraščių redakcijose. Pasivadinęs Plumšo slapyvardžiu, jis kūrė ne tik karikatūras, bet ir eiles, kuriomis išjuokdavo į vairias gyvenimo situacijas.

       Prisiminimais renginio metu dalijosi  ir L. Ruginio sūnus Gintautas. Vaikinas prisipažino, jog apie tėvelį mažai ką gali papasakoti, mat buvo dar labai mažas, kai Dievas jį pasišaukė. Pamena tik tiek, kad šeimos maitintojas daug dirbdavo, net naktimis. Jo atmintis išsaugojo ir tėvelio žodžius: „Gintautai, negriūk! Būk vyras!“ Rimtą tėvo veidą prisimenantis vaikinas sakė į vairiose gyvenimo situacijose dažnai pasinaudojąs šiuo patarimu. „Nors neturėjau galimybės geriau pažinti savo tėvo, matydamas jus čia ir klausydamasis jūsų prisiminimų, suprantu, kad mano tėvelis buvo mėgiamas, o jo kūryba – vertinama. To pakanka, kad savo tėvą dar labiau gerbčiau“, – kalbėjo Gintautas. Rūta tėvui atminti skirtą renginį papuošė muzika ir dainomis.

 

Informacija parengta pagal laikraščio „Žemaitis” medžiagą


Įvertinkite naujieną

Visi komentarai
Komentarų nėra
This site is registered on wpml.org as a development site.