Žemaitės memorialiniame muziejuje – rašytojos Žemaitės 170- ųjų gimimo metinių renginiai

       Lietuva šiemet mini rašytojos Žemaitės 170-ąsias gimimo metines. Data, nukelianti į tuos laikus, kai lietuviškas žodis, tarsi retas inkliuzinio gintaro lašas, išplukdytas į paviršių, švietė, viliojo ir vedė negausias pasišventėlių gretas, kurių dėka pastatyta ir išsaugota lietuviško žodžio Katedra. Rašytojos Žemaitės kūryba – to rūmo kertinis pamatas: nepasiduodantis laiko užmarščiai, tvirtas, vaizdingomis metaforomis išvagotas. Jos žodis – savas, žemaitiškas, rupus, ilgai savy nešiotas, išjaustas, glostantis, dainuote išdainuotas. Žemaitė – tikslus, visiems laikams prigijęs profesoriaus Jono Jablonskio duotas slapyvardis rašytojai Julijai Beniuševičiūtei-Žymantienei.

      Julija Beniuševičiūtė gimė 1845 m. birželio 4 d. (gegužės 23 d.) Bukantės palivarke, kuriame jos tėvas Antanas Beniuševičius tarnavo urėdu, o motina Julijona Sciepuraitė-Beniuševičienė – palivarko gaspadine. Palivarkas tuo metu priklausė Šateikių dvaro grafui Pranciškui Platerui. Rašytoja savo gimtinę vadino Bukantiške. Šeimoje augo dar trys mergaitės – Emilija, Petronėlė ir Juzefa. Būsimą rašytoją namuose mokė tėvas, o sulaukus 12 metų buvo išsiųsta į Šėmas pas dėdienę tęsti mokslų ir kaupti gyvenimiškų įgūdžių. Šio laikotarpio prisiminimus daugiau kaip po 60 metų, gyvendama Amerikoje,  rašytoja su smulkiausiomis detalėmis aprašė „Autobiografijoje“.

      Lietuvių prozininke ji pripažinta nuo pat kūrybinio kelio pradžios,- kai tik kaimynystėje gyvenusio švietėjo Povilo Višinskio paraginta, maišydama didžiąsias ir mažąsias raides, parašė pirmąjį apsakymą „Rudens vakaras“. Jis buvo išspausdintas „Tikrajame Lietuvos ūkininko kalendoriuje 1895 metams“. Žemaitės rašymo fenomenas intriguoja tuo, kad, neturėdama nei vienos laisvos dienos, nei, kaip laiške rašė Povilui Višinskiui, liuoso pakajaus, kad galėtų atsidėti vien tik rašymui, palyginti per neilgą laikotarpį parašė apie 354 apsakymus, apysakas, apybraižas, vaizdelius, keliolika pjesių, korespondencijų. Kūrinius spausdino „Ūkininke“, „Varpe“, „Lietuvos žiniose“ ir kituose leidiniuose. Žymiausi jos kūriniai: „Marti“, „Topylis“, „Petras Kurmelis“, „Sučiuptas velnias“, „Sutkai“. Kūryboje atskleisti epiški lietuviško kaimo vaizdai, daug dėmesio skiriama moters gyvenimui.

      Žemaitės kūryba, jos asmenybės žavesys puikiausiai atsiskleidžia ir suskamba jos gimtinėje Bukantėje. Šiemet mes, žemaičiai, po Bukantės dvarelio skliautais minėsime du reikšmingus jubiliejus: Žemaitės 170-ąsias gimimo metines ir muziejaus 50-metį. 1965 m., minint rašytojos 120-ąsias gimimo metines, Telšių muziejus „Alka“ restauruotame ponų name atidarė rašytojos Žemaitės memorialinį muziejų. Nuo 1994 m. Žemaitės memorialinis muziejus yra Žemaičių dailės muziejaus padalinys.

      Iškilmės numatytos birželio 6 dieną (šeštadienį), todėl visus po pamaldų Bukantės koplyčioje kviečiame jaukiai įsikurti Žemaitės memorialinio muziejaus kiemelyje, kuriame Jūsų laukia daug įdomių faktų apie rašytojos Žemaitės kūrybą atskleidžianti programa.

      Mokslinėje konferencijoje „Žemaitės kūryba – etnologinis žemaičių turtas“ bus nauju aspektu pažvelgta į Žemaitės kūrybą.  Prof. dr. Rimanto Balsio pranešimo „Žemaičių vestuvės pagal Žemaitę“ anonse rašoma: „XX a. etnografų ir etnologų darbuose tradicinė lietuvių šeima, vedybų, krikštynų ir kiti šeimos papročiai dažniausiai gana stipriai romantizuoti. Teigiama, kad tradicinėje šeimoje vyravo meilė, pagarba, švelnumas, rūpestingas vaikų auklėjimas. Tam skirti ir turtingi, turiningi, prasmingos simbolikos kupini vestuvių, krikštynų papročiai. Visiškai kitaip tradicinio laikotarpio šeimą, joje dominuojančius santykius, papročius  mato ir vaizduoja Žemaitė“…  

      Prof. dr. Petras Bielskis pranešime „Žemaitės humoro tautinis savitumas komedijoje „Trys mylimos“ atskleis, kaip tarybiniais metais, griežtos cenzūros sąlygomis, kolūkių steigimo ir tremčių įkarštyje Lietuvos teatre pagal Žemaitės kūrinį buvo pastatytas  antitarybinis spektaklis. Kaip tatai galėjo įvykti?

      Doc. dr. Linos Laurinavičiūtės-Petrošienės pranešime „Žemaitijos Užgavėnių dainos XIX a. – XX a. pr. lietuvių literatūroje“ sakoma, kad „Žemaitijoje per Užgavėnes persirengėlių „ubagų“, „žydų“, „čigonų“ dainuotas dainas, kurias ir patys dainininkai, ir folkloro rinkėjai dažniausiai laiko „nerimtomis“, XIX a. – XX a. pr. lietuvių literatūros pirmeiviai, tarp jų ir  Å½emaitė, naudojo savo kūryboje. Literatūros kūriniuose įkomponuotos etnografinės detalės, personažų charakteriai ir net ištisi dainų tekstai atskleidė tuometinio gyvenimo epizodus, juos apsaugojo nuo prapulties. Minėtosios dainos ilgainiui įgavo ir dar vis įgauna naują įprasminimą, kuris neribotam laikui pratęsia jų būtį“.

      Koks dvarelis be vaišių, be dainų ir dar tokia proga? Klausysimės Plungės kultūros centro folkloro ansamblio „Gondinga“ (vadovė Dalia Stasikėlienė) nuotaikingos programos, o kad nepritrūktų ruodas, ragausime žemaitiškas pastruovas, tiesa, tik šio muziejaus moterų rankų paruoštas. Ir tik vėlai vakare, saulelės akelėms merkiantis pro medžių šakas, paliksime Žemaitės tėviškę…