„Džen­tel­me­nams“ ar­ti­mes­nės lie­tu­višÂ­kos dai­nos

            Plun­gės „Sau­lės“ gim­na­zi­jos moks­lei­vių še­še­tas – Mar­ty­nas Raz­gus, Vy­tau­tas Sto­nys, Ro­ber­tas Žu­tau­tas, Jo­nas Jau­ge­lis, Faus­tas Do­mar­kas ir Min­dau­gas Rum­šas – po pa­mo­kų sku­ba ne į spor­to sa­lę, kaip dau­ge­lis jų am­žiaus vai­ki­nų, o į pa­čių su­bur­tos mu­zi­kos gru­pės „Džen­tel­me­nai“ re­pe­ti­ci­ją. Ne kam ki­tam, o į vai­riems mu­zi­kos inst­ru­men­tams bei jų tai­sy­mui ge­riau­si drau­gai iš­lei­džia ir sa­vo san­tau­pas. Pak­laus­ti, kaip at­si­ti­ko, kad jų jaus­mus už­val­dė mu­zi­ka, o ne, pa­vyz­džiui, krep­ši­nis ar fut­bo­las, vai­ki­nai at­sa­kė ne­spjau­ną ir į spor­tą, ta­čiau per mu­zi­ką iš­reikš­ti sa­ve mėgs­ta la­biau.

            Prieš dve­jus me­tus su­si­kū­ru­sios gru­pės pra­džių pra­džia – Plun­gė­je vy­kęs pro­jek­tas „Būk fak­torius“. Ten pa­si­ro­dė ke­tu­ri bū­si­mie­ji jos na­riai. Dar vie­na sau­je­lė vai­ki­nų mu­zi­kuo­da­vo sa­vo ma­lo­nu­mui, leis­da­ma lais­va­lai­kį , tad šios dvi mu­zi­ka­lios ir dai­nin­gos gru­pe­lės nu­ta­rė su­si­jung­ti į vie­ną bei pa­si­va­din­ti „Džen­tel­me­nais“. „Ta­da, kai su­gal­vo­jom šį pa­va­di­ni­mą, at­li­kė­jo And­riaus But­kaus gru­pės dar ne­ži­no­jom, – ti­ki­no vi­si. – Tie­siog bu­vom še­ši vai­ki­nai, to­dėl ir džen­tel­menai…“

Re­per­tua­re –  apie aš­tuo­nias­de­šimt dai­nų

         Ka­dan­gi da­bar tarp jau­ni­mo po­pu­lia­ru dai­nas at­lik­ti ang­liš­kai, „Džen­tel­me­nai“ sa­ve va­di­na keis­tuo­liais, nes jų re­per­tua­re – be­veik tik lie­tu­viš­kos dai­nos. Ži­no­ma, jas in­terp­re­tuo­ja sa­vaip. O lie­tu­viš­kai dai­nuo­ja to­dėl, nes esą pa­ste­bė­jo, kad vis dėl­to dau­ge­liui pa­tin­ka dai­nų klau­sy­tis gim­tą­ja kal­ba, sa­vų, o ne už­sie­nie­tiš­kų. Be­je, vai­ki­nai at­lie­ka ir ke­le­tą pa­čių su­kur­tų kū­ri­nių, o mi­nė­ta­me re­per­tua­re iš vi­so dai­nų ga­li­ma su­skai­čiuo­ti apie aš­tuo­nias­de­šimt.
Min­dau­gas ir Vy­tau­tas dai­nuo­ja, Faus­tas ir Ro­ber­tas gi­ta­ro­mis skam­bi­na, Mar­ty­nas kla­vi­ši­niais gro­ja, o Jo­nas būg­nus mu­ša pa­čių vai­ki­nų į reng­to­je stu­di­jo­je. Tie­sa, apie ją kal­ba pa­slap­tin­gai. „Bu­vo pro­ga to­kią į si­reng­ti ir į sirengėm“, – te­pa­sa­kė. „Džen­tel­me­nų“ gru­pės na­riai – drau­gai nuo dar­že­lio lai­kų ar to­kiais ta­pę mo­kyk­lo­je, su­si­pa­ži­nę vie­ni per ki­tus. Jie tei­gia, kad gru­pė­je nė­ra ly­de­rio. Esą va­do­vai yra vi­si, o mu­zi­ka – juos vie­ni­jan­tis po­mė­gis.

Dai­nuo­da­mi ir gro­da­mi pail­si

         De­ja, bet taip pla­čiai, kaip da­bar, šyp­so­tis pub­li­kai trau­kiant ly­riš­kas dai­nas bai­gę mo­kyk­lą jie ne­ža­da. Mu­zi­ka­vi­mas liks po­mė­giu. Sa­vo atei­tį su mu­zi­ka sie­ti ke­ti­na vie­nin­te­lis Ro­ber­tas. Ko­dėl tik jis? „Lie­tu­vo­je no­rint gy­ven­ti iš mu­zi­kos neuž­ten­ka vien reng­ti pa­si­ro­dy­mus. Pri­va­lai bū­ti ge­riau­sias – pa­ts ge­riau­sias. Bū­ti vi­du­ti­niu neuž­ten­ka. Ir ap­skri­tai,  at­li­kė­jo dar­bas yra ne­sta­bi­lus: šian­dien tu­ri už­sa­ky­mų, esi klau­so­mas, o ry­toj ga­li bū­ti nie­kam neį domus“, – bran­džiai svars­tė jaunuoliai. To­dėl vie­ni mąs­to apie so­cia­li­nius moks­lus, ki­tiems arčiau prie šir­dies – tiks­lie­ji.

         O kur vai­ki­nai iš­mo­ko dai­nuo­ti ir mu­zi­kuo­ti? Vie­ni lan­kė My­ko­lo Ogins­kio me­no mo­kyk­lą, ki­ti klau­są ir bal­są la­vi­no atė­ję į „Sau­lės“ gim­na­zi­ją pas mo­ky­to­ją Juo­zą Mi­la­šių. Min­dau­gas Rum­šas, ku­rį ga­li­ma iš­vys­ti gro­jant sak­so­fo­nu ne vie­na­me ren­gi­ny­je, ir da­bar tei­gia, kad jis – sak­so­fo­ni­nin­kas, o ne dai­ni­nin­kas. Ta­čiau pa­si­klau­sius jo dai­na­vi­mo ir ne­be­ži­nai, ką vai­ki­nas su­ge­ba ge­riau – gro­ti ar dai­nuo­ti. „Min­dau­gą va­din­kit tie­siog ta­len­tu“, – juo­kau­da­mi siū­lė jo drau­gai.

         Bran­dos eg­za­mi­nams be­si­ruo­šian­tys kai ku­rie „Džen­tel­me­nai“ (ki­ti – vie­nuo­lik­to­kai) pa­brė­žia, kad da­bar jų prio­ri­te­tas – moks­lai. Mu­zi­ka­vi­mui lai­ko ski­ria tiek, kiek lie­ka nuo jų. Ta­čiau bū­na sma­gu, me­tus kny­gas, trum­pam iš­trūk­ti į stu­di­ją, ši­taip vai­ki­nai sa­kė pail­sin­tys.

„Va­žiuo­sim ne po­li­ti­nių pro­ble­mų spręs­ti…“

         Gim­na­zis­tai pa­sa­ko­jo, kad Sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos bu­vo pa­kvies­ti va­žiuo­ti į Ru­si­ją, į Kras­no­gors­ką, tad da­bar at­sa­kin­gai ten­ka ruoš­tis ir tam. Jau­nie­ji plun­giš­kiai ke­ti­na dai­nuo­ti lie­tu­viš­kas dai­nas, ta­čiau bus ir ru­siš­kų. Apie ką jos, neatsk­lei­dė. „Ga­lit ir jūs at­vyk­ti pa­si­klau­sy­ti“, – nu­si­juo­kė.

         Vyks­tant ka­ri­niams veiks­mams Uk­rai­no­je, ne­ga­lė­jo­me ne­pak­laus­ti, ar dėl to ne­dve­jo­jo vyk­ti į Ru­si­jos mies­to šven­tę? Juk bū­na, kad, prieš­ta­rau­da­mi to­kiai po­li­ti­kai, kai ku­rie ži­no­mes­ni at­li­kė­jai, ne­vyk­da­mi į ko­kį nors kon­cer­tą, iš­reiš­kia sa­vo pro­tes­tą. Gal ir „Džen­tel­me­nai“ pa­na­šios nuo­mo­nės? „Mes va­žiuo­jam gro­ti, o ne po­li­ti­nių pro­ble­mų spręs­ti“, – bran­džiai at­sa­kė mu­zi­ka­lie­ji gim­na­zis­tai, ma­tyt, ne­no­rė­da­mi gvil­den­ti po­li­ti­nių pe­ri­pe­ti­jų.

         O baig­da­mi po­kal­bį , „Džen­tel­me­nai“ ne­pa­mir­šo pa­dė­ko­ti ir juos daug ko iš­mo­kiu­siam pe­da­go­gui J. Mi­la­šiui. Ir ne vien už pa­mo­kas, bet ir už tai, kad ska­ti­no neap­leis­ti sa­vo po­mė­gio. O pa­ts pe­da­go­gas ne­ga­lė­jo at­si­džiaug­ti jau­ną­ja vai­ki­nų gru­pe. „Gai­la, kad ne­tu­rim lė­šų iš­va­žiuoti mu­zi­kuot ki­tur. Vy­rai – šau­nuo­liai. Gro­ja ga­lin­gai. Juos rei­kia pa­ro­dy­ti. Aš, kaip sa­ko­ma, juos tik iš­mo­kiau pa­žin­ti rai­des – skai­to jie pa­tys…“

Parengta pagal laikraščio  „Žemaitis” korespondentės Rū­tos Lau­ri­nai­tie­nės medžiagą